Šv. Baltramiejus, apaštalas
Kaip savo katechezių cikle apie apaštalus kalbėjo popiežius Benediktas XVI (2006 spalio 4 d.), Natanaelis buvo kilęs iš Kanos, vadinasi, jis tikriausiai buvo pirmojo Jėzaus stebuklo Kanos vestuvėse liudininkas. Baltramiejaus ir Natanaelio tapatinimas remiasi Evangelijoje pagal Joną aprašoma apaštalų pašaukimo scena: Natanaelio vardas čia minimas kartu su apaštalo Pilypo vardu, o, kaip sakyta, Evangelijų pateikiamuose apaštalų sąrašuose greta Pilypo dažniausiai minimas Baltramiejus. Evangelistas Jonas pasakoja, kad būtent Natanaeliui Pilypas pranešė suradęs tą, „apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“. Natanealio atsakyme girdime tais laikais gana paplitusį išankstinį nusistatymą: „Ar iš Nazareto gali būti kas nors gero?“ Šitas paprieštaravimas tam tikra prasme labai svarbus mums. Kaip žinome, išvadavimo laukiantiems izraelitams Mesijas negalėjo kilti iš tokio nereikšmingo miestelio kaip Nazaretas. Kartu čia pabrėžiama Dievo laisvė. Jis gali mus nustebinti ir apsireikšti ten, kur jo nelaukiame.
Kitas dalykas, apie kurį mums byloja Natanaelio atvejis, yra tas, kad mūsų asmeniniame santykyje su Jėzumi negalime tenkintis vien žodžiais. Pilypas, atsakydamas Natanaeliui, jį ragina „ateiti ir pamatyti“. Taip pat ir mums, jei norime pažinti Jėzų, reikalinga gyva patirtis. Žinoma, svarbūs ir kitų žmonių liudijimai, nes juk visas krikščioniškas skelbimas mus pasiekė žodžiais perduotu liudijimu. Tačiau ir mes patys turime užmegzti asmenišką ryšį su Jėzumi.
Grįžkime prie anksčiau minėtos pašaukimo scenos. Evangelistas pasakoja, kad, pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. Natanaelis nustebęs klausia: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsako žodžiais, kurių prasmė nelabai aiški. Jis sako: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Galbūt tai užuomina, kad mokytojai ir rašto aiškintojai su savo klausytojais susitikdavę būtent figmedžio šešėlyje. Tačiau šiame evangelisto Jono pateikiamame pasakojime svarbiausia ne Natanaelio praeitis, bet po anų Jėzaus žodžių sekęs išpažinimas: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Nors šis išpažinimas nėra toks intensyvus kaip apaštalo Tomo: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, tačiau jis svarbus pirmiausia tuo, kad jį randame pačioje Evangelijos pagal Joną pradžioje. Šis išpažinimas tarsi atverčia Evangeliją ir veda tolyn Jėzaus sekimo keliu. Natanaelio žodžiai atkreipia dėmesį į du tarpusavy pasipildančius Jėzaus tapatybės aspektus. Jėzus yra ir Dievo Sūnus, ir Izraelio karalius. Neturime išleisti iš akių nė vieno iš šių dviejų aspektų. Jei išpažintume tik dangiškuosius Jėzaus bruožus, jis mums būtų lakus ir neapčiuopiamas; o jei matytume tik Jėzaus istoriškumą, tuomet irgi matytume ne visą Jėzų, nes dieviškumas yra jo svarbiausias bruožas.
Trūksta žinių ir apie Baltramiejaus – Natanaelio vėlesnį likimą. Ketvirtojo amžiaus istorikas Eusebijus mini žmogų, vardu Pantenas, kuris esą Indijoje aptikęs Baltramiejaus veiklos pėdsakų. Vėliau, viduramžiais, krikščionių tradicijoje atsirado pasakojimas apie Baltramiejaus kankinystę. Pasak jo, Baltramiejui buvusi nudirta oda. Taip Baltramiejus vaizduojamas ir garsioje Mikelandželo freskoje – Siksto koplyčios Paskutiniajame Teisme, kairėje rankoje laikantis savo odą, jis pavaizduotas su paties freskos autoriaus veido bruožais.
Šv. Baltramiejaus relikvijos garbinamos Romos Tiberio salos bažnyčioje, dedikuotoje šv. Baltramiejui. Jas dešimtame amžiuje Popiežiui padovanojo imperatorius Otonas III. Šiandien ši bažnyčia yra skirta naujųjų laikų kankiniams atminti, joje taip pat yra palaimintojo arkivyskupo Teofilio Matulionio relikvija.
Nepaisant negausių mums žinomų faktų, apaštalas Baltramiejus mums liudija, kad ištikimas Jėzaus sekimas įmanomas ir be sensacingų nuostabių darbų. Svarbiausias ir nuostabiausias yra pats Jėzus, o mes visi esame pašaukti su juo gyventi ir mirti. (RK / Vatican News archyvas)
