Iš sovietų armijos į kunigystę: tikėjimo istorija režimo šešėlyje
Cesare Lodeserto – Kišiniovas
Kun. Viktoro istorija prasidėjo Sloboda-Raškovo kaime, Padnestrės teritorijos šerdyje, kuri po Sovietų Sąjungos griuvimo priklauso Moldovos Respublikai, tačiau separatistai mėgina ją atskirti, pasiskelbę teritorinę nepriklausomybę. Iš šio paprasto kaimo yra kilę daug katalikų kunigų ir vienas vyskupas. Už tai reikia dėkoti labai gyvai vietinei bendruomenei, kuriai priklausė ir jaunasis Viktoras Pogrebnii. Tai bendruomenė, niekada nebijojusi liudyti tikėjimo. Ji be valdžios leidimo netgi pasistatė bažnyčią septintajame dešimtmetyje, komunistų režimo klestėjimo metais.
Karinė tarnyba
Viktoro troškimas tapti kunigu sudužo tą dieną, kai jis buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą sovietiniame jūrų laivyne. Reikėjo plikti gimtąjį Sloboda-Raškovą. Tai buvo esminis išsiskyrimas. Atitarnavęs numatytą laiką, jis pasiliko kariuomenėje. Pabaigęs Kaliningrado karinę mokyklą jis pradėjo karininko karjerą. Toli nuo gimtojo kaimo, dar toliau nuo troškimo tapti kunigu, gyvenime vyko rimti lūžiai. Jis pats pasakoja: „Nepraradau tikėjimo ir išlaikiau viską, ko mane išmokė tėvai, tačiau jau buvau pradėjęs karinę karjerą, mane vertino ir man jau buvo paskirtos atsakingos pareigos. Mano gyvenimas pasikeitė, be to, susipažinau su šaunia mergina, kuri 1970 m. tapo mano žmona. Prisiartinau prie altoriaus, bet tam, kad tapčiau geru vyru.”
Problemos dėl Evangelijos
Kunigas Viktoras pasakoja, kaip sudėtinga buvo derinti tikėjimą su komunistų režimu, visuomet tokiu įtariu. Ypač, kai pats esi griežtos karinės struktūros viduje. Jis pasakoja: „Buvo sudėtingų situacijų: tarnaujant vienoje karinėje struktūroje netoli šiaurės ašigalio viršininkai rado mano Evangeliją. Kitą kartą – kai milicija sužinojo, kad padėjau statyti Sloboda-Raškovo bažnyčią. Tada buvo pranešta vyresnybei, buvau apklaustas. Kai galėjau lankytis katalikų bažnyčioje, kuri buvo priešais KGB pastatą, norėdamas įeiti, turėjau būti atsargus, kad manęs nepamatytų. Buvau pogrindinis katalikas, besislepiantis ir bijantis. Bandžiau suprasti, ar tarp mano kolegų buvo koks kitas katalikas, tačiau nebuvo įmanoma atsiskleisti.”
Laiminga šeima
„Mano gyvenimas buvo jau nusistovėjęs, – tęsia kunigas Viktoras, – mylėjau savo žmoną, iš mūsų ryšio gimė du vaikai, tada – jų santuokos, vėliau gimė trys anūkai, tapau seneliu. Džiaugiausi mano brolio keliu, kuris tapo kunigu.”
Sulaukus laisvės tikėti
Griuvus komunistų režimui, Viktoro gyvenime įvyko naujas posūkis, ypač – atradus tikėjimo ramybę, galimybę nesibaiminant auklėti vaikus krikščioniškai.
Jis gyveno karininko gyvenimą, metams bėgant išėjo į pensiją, ramiai rūpinosi žmona, vaikais ir anūkais. Tačiau 2008 m. mirė žmona, jis liko vienas, su atsiradusia galimybe pergalvoti niekuomet neužmirštą savo pradinį pašaukimą – būti kunigu. Kijevo vyskupas priėmė jį į seminariją, o po ketverių metų, 2012-ųjų sausio 7 d. jis vėl stojo priešais Viešpaties altorių, tačiau šįkart – kad gautų kunigišką patepimą, apsuptas šeimos narių ir jaunesniojo brolio, kunigaujančio jau ilgus metus.
„Negaliu apsakyti tos akimirkos emocijų, - sako kunigas Viktoras, - atsiminimų apie praeitį, jaunystę su Sloboda-Raškovo bendruomene. Tačiau tuo pat metu galvojau apie savo žmoną ir apie tai, kad ji tikrai džiaugėsi, ten danguje, dėl šio mano naujo pasirinkimo. Prieš pradėdamas formaciją seminarijoje, norėjau išgirsti ir suprasti, ką mano vaikai galvoja ir kaip mato šį mano pasirinkimą. Juose atradau nuostabų supratimą, kuris mane dar labiau įtikino dėl mano pasirinkimo ir visiškai nenubraukė vyro ir tėvo praeities. Mano pašaukimas turėjo sulaukti savo meto ir įveikti sunkų režimo išbandymą.“
Įšventintam į kunigus Viktorui Kijevo vyskupas patikėjo kelias parapijas ir taip jis vėl tapo tėvu, su platesne šeima ir su atsakomybe, kuriai jis pasišventė. Tarnavo jam patikėtai bendruomenei, kaip laimingas kunigas, juntantis vidinį jaunatviškumą.
Troškimas grįžti į savo kaimą
Kai Rusija užėmė Krymą, Odesos vyskupas, rūpinęsis Krymo katalikais, kunigą Viktorą paskyrė į Simferopolio parapiją. 2019 m. pradžioje, septyniasdešimt trejų, tačiau jaunatviškos dvasios kunigą Viktorą mintys atnešė į gimtąją žemę, mažąjį Sloboda-Raškovą, ir jis pajuto būtinybę ten grįžti. Jis susisiekė su Kišiniovo vyskupu Antonu Cosa ir paprašė suteikti jam galimybę grįžti į savo kilmės žemę, prie šaknų.
„Mane sujaudino šio kunigo istorija, – sako vyskupas Anton Cosa, – ir jo troškimas grįžti į gimtąjį kaimą, pas savo bendruomenę. Pasikviečiau jį pasikalbėti, susipažinti su mano vyskupijos dvasininkais, supratau, kad tai vyras, patyręs daug išbandymų per savo ilgą, skausmingą istoriją, tačiau laimingas, kad gali save dovanoti ir liudyti savo kunigystę. Mačiau jį atvykstant su vos keliais daiktais, kariškio dvasia, tačiau su didžia širdimi, kunigišku ir tėvišku paslaugumu.“
Pradžioje apsistojęs Kišiniove, Moldovoje, kunigas Viktoras norėjo nuvykti į Sloboda-Raškovą, kad sutvarkytų tėvų kapus, tarsi norėdamas atgaivinti praėjusį laiką ir pradėti iš naujo nuo bendruomenės, kurioje subrandino troškimą tapti kunigu ir kur pradėjo savo piligrimystę, ilgainiui atnešusią įvairias patirtis, kad vėliau galėtų grįžti prie savo tikėjimo ir pašaukimo šaknų.
Sklaidydamas nuotraukas, kur jis atvaizduotas kaip kariškis, ir kitas, kur užfiksuotos akimirkos švenčiant Eucharistiją, kunigas Viktoras šiandien susijaudinęs prisipažįsta, kad tikėjimo kelionėje reikia leistis būti gerojo Dievo nustebintam. Kunigas Viktoras sako: „Tai tiesa, Dievas išklauso vargšo maldą. Mano maldą! Dabar grįžtu pas Odesos vyskupą, kuriam įteiksiu savo nuolankų prašymą, kad išleistų mane į gimtąją žemę. Jei gerasis Dievas norės, susirinksiu tuos kelis savo daiktus ir grįšiu namo, kad kaip senasis Simeonas galėčiau ištarti: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“. Žinau, kad manęs laukia gerasis vyskupas Anton Cosa, kuriam patikėjau savo istoriją ir kuris su ganytojo išmintimi paves man, senam kunigui, kampelį, kur galėčiau toliau būti geras tėvas.“
