Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis
Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!' Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: 'Bičiuli, pasislink aukščiau!' Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais savo ruožtu jie nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“. (Lk 14, 1. 7–14)
TIKROJI DIDYBĖ
Dievo meilė mums visiems būtina. Tai gyvybę teikianti atmosfera, kurioje gyvename, judame ir esame, tačiau, norint tai patirti, būtina viską daryti nuolankumo dvasioje.
Tikroji kiekvieno mūsų didybė matuojama mūsų asmeninio nusižeminimo laipsniu, jį parodančiu mūsų elgesiu, jį išreiškiančiais gerais žodžiais, nuoširdžiu kitų žmonių priėmimu. Tai rodo išdidumu neapsunkintą širdį, nesugadintą noro pirmauti. Kiekvienas, nuoširdžiai ir pastoviai gyvenantis šiuo vidiniu troškimu, „randa malonę pas Viešpatį“.
Bet kuri mūsų bendruomenė ir kiekvienas Kristaus mokinys turėtų ilgėtis Dievo slėpinių išsipildymo. Tai mūsų svarbiausias pašaukimas, vienintelė ambicija, galinti egzistuoti mumyse.
Tiesa, Dievas tuos slėpinius apreiškia ne visiems. Ypač sunku tai patirti išdidiesiems ir išpuikėliams, kupiniems geros nuomonės apie save. Dievas save parodo nuolankiesiems, tiems, kurie savo širdies paprastume moka padaryti erdvės Dievui.
Nusižeminęs žmogus moka iš tiesų pagarbinti Viešpatį. Išdidumas nusviedžia į vien tik blogį žadančią bedugnę, tuo tarpu kuklus ir nuolankus žmogus atviras kiekvienam gėriui ir todėl patinka Dievui.
Šią mintį šiandien plėtoja Evangelijos skaitinys. Pasinaudodamas vestuvių puotos įvaizdžiu Jėzus pabrėžia, koks svarbus sąmoningai pasirinktas nuolankumas, kai ieškoma paskutinės vietos. Viešpats pabrėžia į pirmąsias vietas besibraunančių svečių trumparegiškumą ir kvailumą. Paprastas ir nuolankus žmogus nerizikuoja atsidurti nemalonioje situacijoje ir gali bet kurią akimirką išgirsti žodžius: „Bičiuli, pasislink aukščiau!“, tuo tarpu sėdintieji pirmose vietose visuomet išgyvena, nes žino, kad kažkada pasigirs: „Užleisk jam vietą!“ Juk čia iš tiesų kalbama apie širdies ramybę…
„Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Tęsdamas šią mintį Jėzus kalba apie dėmesį, kurį turėtume parodyti paskutiniesiems. Žmonės visuomet, darydami ką nors, pasiduoda pagundai ieškoti atlygio: užmokesčio, atlyginamosios paslaugos, palankumo, užtarimo… Jėzaus požiūriu tokie darbai nereiškia nei meilės, nei labdaros, nei evangelinio elgesio.
Viešpats kalba apie „vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus“, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas tų, kuriems galima pasitarnauti. Svarbiausia: matyti tuos, kuriems reikia dangaus Karalystės, žmones, negalinčius niekuo atsilyginti – net ir gerais žodžiais ar nesugebančius parodyti paprasto dėkingumo. Vis dėlto, anot Išganytojo, mainais jie duoda juose esančią didžią malonę: dalyvavimą „teisiųjų prisikėlime“.
Šio sekmadienio liturgijoje girdimas Dievo Žodis nustato tikrąją vertybių tvarką. Tiesa, norint ją tinkamai suprasti, privalome žvelgti į Jėzų, nuolankų žmogų, nusižeminusį žmogų, kuris Šventajame Rašte palyginamas net su kirminu. Tačiau Jis yra mūsų Mokytojas ir sekti Juo, reiškia: patikti Dievui.
Tarp tūkstančių tų, kurie save laiko teisiais, gerais, vertais, galingais, Dievas moka atrasti tą, vienintelį, kuris nedrįsta net pakelti akių aukštyn, drauge išpažindamas savo menkumą. Jį matydamas Dievas taria: „Ateik, mano bičiuli, į tau parengtą Karalystę. Neniekink savęs, kadangi žmonės tavęs neįvertina. Patikėk savo didybe, nes aš džiaugiuosi tavimi, kadangi savo nusižeminimu ir nuolankumu tapai panašus į mano mylimąjį Sūnų“.
Juk iš tiesų svarbu tik viena: kaip mes mokame save vertinti…
(Mons. Adolfas Grušas)
