Paieška

Nuolatinių diakonų šventimai Panamoje Nuolatinių diakonų šventimai Panamoje 

Diakonai – tarnystės saugotojai, meilės liudytojai

Bažnyčios Italijoje nuolatiniai diakonai trokšta būti tarnystės saugotojai ir krikščioniškos meilės liudytojai, sakoma pareiškime paskelbtame pasibaigus XXVII nacionaliniam Nuolatinių diakonų bendruomenės suvažiavimui, vykusiam liepos 31 – rugpjūčio 3 dienomis Vičencoje, šiaurės rytų Italijos Veneto regione. Suvažiavimo darbuose pagal diakonų bendruomenei įprastą tvarką dalyvavo taip pat diakonų žmonos, kandidatai į nuolatinius diakonus, deleguoti dvasininkai ir vyskupai, vienuolių ir pasauliečių atstovai.

Nuolatinių diakonų suvažiavimai rengiami kas dvejus metus. Šių metų suvažiavimo tema – „Diakonatas, paribiai, misija“ – primintas popiežiaus Pranciškaus mokymas apie dėmesį periferijoms, tiek geografinėms, tiek egzistencinėms ir jo troškimui, kad nuolatiniai diakonai labiau įsipareigotų misijų veikloje.

„Diakonai – tarnystės saugotojai“ – popiežiaus Pranciškaus žodžiai. Jis vizito Milane metu kalbėdamas apie savo pašaukimą iškėlė Marijos sužadėtinio šv. Juozapo vaidmenį.

„Meilės liudytojai“ (krikščioniškos, gražiosios meilės liudytojai) – tai Italijos vyskupų pastoraciniame dokumente panaudotas apibrėžimas.

Suvažiavimo baigiamame pareiškime sakoma, kad nuolatinių diakonų įsipareigojimas ugdyti visapusišką asmens vystymąsi reiškia jų įsipareigojimą būti tarnystės saugotojais ir krikščioniškos meilės liudytojais diakono tarnystėje ir atsakingais Italijos, Europos ir pasaulio piliečiais krikščionimis, stiprinančiais apaštalinį įsipareigojimą skirti dėmesį nuolat naujai tarnystei vargstantiems ir paskutiniesiems.

Diakonai paskelbė apie pasiryžimą priešintis senoms ir naujoms savanaudiškumo apraiškoms Bažnyčioje ir už jos ribų, liudyti konkrečią ir ribų nepripažįstančią brolystę, be baimės vadovautis Jėzaus meilės įsakymu, ugdyti sinodiškumą suderinamai su pastoracinėmis gairėmis, vadovautis „sveiku nerimu“, juo užkrėsti savo gyvenamą aplinką, taip pat savo sutuoktines, šeimas, siekti kūrybingai atnaujinti pastoraciją ir diakonų dalyvavimą visuomenės gyvenime, skatinti ir kurti naujas tarnystės erdves, ištikimas tiesai ir gebančias skaityti laiko ženklus, siekti, kad tarnystė nuolatiniams diakonams būtų kelias į šventumą, o priklausymas Bažnyčiai – jėga, padedanti įsiklausyti į kitą, jį priimti ir su juo kalbėtis.

Pirmieji nuolatiniai diakonai Italijoje buvo įšventinti prieš penkiasdešimt metų Vičencos vyskupijoje, netrukus po to, kai po Vatikano II Susirinkimo buvo atgaivinta vyrų – tiek gyvenančiųjų celibate, tiek sakramentinėje santuokoje – nuolatinė diakonystė. 1969 metų gruodžio 22 dieną Vičencoje buvo įšventinti pirmi septyni nuolatiniai diakonai, priklausantys šv. Kajetono draugijai. Po dar kelių mėnesių dar vienas Bažnyčios Italijoje diakonas buvo įšventintas Krotonėje, Kalabrijos regione. Šiuo metu Italijoje yra daugiau kaip 4 500 nuolatinių diakonų. (SAK / Vatican News)

2019 rugpjūčio 06, 16:02