Paieška

Vatican News
Kam gi atiteks, ką sukrovei? Kam gi atiteks, ką sukrovei? 

Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis

Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“. Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13–21)

Mons. Adolfas Grušas

SUSKAIČIUOTOS DIENOS

Sekant dabartiniame pasaulyje vyraujančiu požiūriu, laimingas ir išmintingas yra tas, kuris, išsekintas nuolatinės nervinės įtampos, sukaupia daug turto ir naudojasi visomis pasiekiamomis galimybėmis. Toks žmogus ieško ir, galbūt, atranda savo laimę tada, kai įsigyja turto ir jo sukaupia vis daugiau. Yra žmonių, kuriems toks gyvenimo būdas yra normalus, tačiau juo užsikrečia ir neturtingieji, kurie, pasidavę tokiai mąstysenai, mėgina tai įgyvendinti, nepajusdami, jog atima sau giedro gyvenimo džiaugsmą – tiek juos užvaldo troškimas turėti.

Dievo Žodis negailestingai demaskuoja tokios mąstysenos beprasmiškumą. Pirmajame Mišių skaitinyje girdime Koheleto knygos žodžius: „Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui“.

Atliepiant į šiuos Senojo Testamento išminčiaus žodžius ir žvelgiant į mūsų kasdienybę, tikrai norisi paklausti: „Kokia prasmė turėti vis daugiau, jei per tai netenkame tarpusavio santykių grožio, meilės švelnumo, vaikų supratimo ir nuoširdumo?“.

Jei mes tepajėgiame kitiems pasiūlyti visąlaik susirūpinusią ir pavargusią nuo skubėjimo širdį, tai reiškia, kad mes atiduodame savo blogiausią dalį. Skubame ir kenčiame, slenka bemiegės naktys, sutraukome draugystės ir šeimos narių ryšius – ir kam tai? Vien tik tam, kad pasidžiaugtume rūku…

Evangelistas Lukas kviečia mus pažvelgti į sceną, kuri labai gerai pažįstama viso pasaulio teismams: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Nesunku įsivaizduoti priešiškumu virtusią draugystę, išdraskytą šeimą, senelių namuose apgyvendintus tėvus, nuolatines pjautynes dėl turto. Tada visa kita tampa nebereikšminga, mes netgi prarandame tikrąją progą „turėti daugiau“. Daugiau savęs pačių…

Jėzus nemato reikalo veltis į materialinius ginčus, bet, pasinaudodamas proga, perspėja: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.

Mums nederėtų nuleisti tylomis šių Viešpaties žodžių. Ne kartą godumas sugadina žmogų, iškreipia jį iš tikro kelio, sunaikina garbingus jausmus, priverčia išnaudoti kitus žmones. Ir Jėzus nepasitenkina vien tik atsakydamas į jam užduotą klausimą, bet pasakoja vieną iš pačių sarkastiškiausių ir liūdniausių Evangelijos palyginimų.

Turtingas žmogus, džiaugdamasis gausiu derliumi, sumano padidinti savo klojimus, kad galėtų ilgam išlaikyti sukauptas gėrybes. Jis jaučiasi patenkintas ir sako sau: „Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“, tačiau Dievas, kaip sako baigdamas palyginimą Jėzus, paprieštarauja: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“. Visuomet Dievo akyse brangu yra ne tai, ką sukaupėme, bet ką mokėjome duoti kitiems.

Ko gero, čia verta prisiminti atliepiamosios psalmės žodžius, kurioje, priminus, jog Dievui tūkstantis metų yra kaip viena diena, viskas baigiama nuostabia malda: „Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį“. Mums reikia skaičiuoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, nes nuo tos akimirkos priklauso mūsų laiminga amžinybė. Neįmanoma gyventi, nekreipiant dėmesio į širdies balsą dėl aukso saujos, dėl to, ką turėsime tik sau…

Klausant šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinių, gali kilti pagunda pasakyti: „Visa tai skirta turtingiesiems“ , tačiau tai tik reikštų, jog mes neišgirdome Dievo žodžių. Problemos esmė yra žmogaus širdis, kuri gali būti kilni arba pavydi. Tai galioja netgi tada, kai turime tik labai nedaug išteklių, kai mums priklauso tik šaligatvio kampas, kurio nenorime pasidalyti su niekuo.

Tai klausimas, į kurį kiekvienas mūsų privalome atsakyti, žvelgdami į Viešpatį ir stengdamiesi suprasti, ar iš tiesų ieškome Dievo, o ne šios žemės turtų, ar mūsų gyvenimas yra dovana, ar sąskaitų suvedinėjimas. Dievas nesiliauja to teiravęsis. Svarbu tik, kad negalvotume, jog galime nuo šio klausimo pabėgti…

2019 rugpjūčio 03, 10:04