Šv. Morta – Viešpaties mokinė
Betanijos miestelis yra už maždaug trijų kilometrų nuo Jeruzalės miesto sienų, rytiniame Alyvų kalno šlaite. Iš Evangelijų žinome, kad Betanijoje gyvenusios seserys Morta ir Marija, o taip pat jų brolis Lozorius buvo artimi Jėzaus bičiuliai. Jų namuose dažnai Jėzus lankydavęsis. Taip pat plačiai žinomas Evangelijos pasakojimas apie Mortą, besirūpinančią svetingai priimti Jėzų, ir jos seserį Mariją, klausančią Jėzaus žodžių. Betanijoje įvyko ir garsusis Lozoriaus prikėlimo iš numirusių stebuklas, apie kurį kalbama pirmadienį švęsto Viešpaties mokinės Mortos liturginio minėjimo Evangelijoje.
Betanijoje ketvirtojo amžiaus pradžioje buvo pastatyta Lozoriaus kapo bazilika, kurios pamatai ir grindų fragmentai yra išlikę iki mūsų dienų. Kryžiaus žygių metu prie bizantiškos bazilikos buvo pastatytas seserų benediktinių vienuolynas. Dabartinė Betanijos bažnyčia yra nauja; dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje ją pastatydino Šventosios Žemės kustodijos pranciškonai.
Šiuo metu Betanijos gyventojų dauguma yra palestiniečiai musulmonai. Mažą krikščionių bendruomenę sudaro tik po keliolika katalikų ir ortodoksų šeimų. Vietiniai palestiniečiai Betaniją vadiną arabišku Al-Eizariya vardu, klusiu iš lotyniško pavadinimo Lazarium – Lozoriaus namai.
Popiežiaus homilija. Kaip meldžiuosi? Kaip dirbu?
Minėdami šv. Mortą, Viešpaties mokinę, primename popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus Vatikano Šv. Mortos namų koplyčioje sakytoje homilijoje praėjusių metų spalio 9-ąją. Tą dieną Mišių Evangelijoje buvo kalbama apie Jėzaus apsilankymą pas seseris Mortą ir Mariją.
Komentuodamas šį epizodą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje, popiežius Pranciškus ragino pamąstyti kaip mes gyvenime deriname maldą ir darbą.
„Yra krikščionių, kurie sekmadieniais dalyvauja Mišiose, bet paskui nieko kito nemato tik darbą. Jie neturi laiko vaikams, nesuranda laiko su jais pažaisti. Taip neturėtų būti. Jie visą laiką taip užsiėmę, kad kasdieniniai rūpesčiai jiems tampa religija. „Sustok, pakelk akis į Viešpatį, paimk į rankas Evangeliją, pasiklausyk Viešpaties Žodžio, atverk širdį, nekalbėk tik rankų kalba!“ Jie daro gera, bet jų kuriamas gėris yra ne krikščioniškas, o tik žmogiškas gėris. Jiems stinga kontempliavimo. Ir Mortai jo stigo. Ji buvo drąsi, skubėjo, bėgo pirmyn, jos rankos visą laiką buvo užimtos, tačiau jai trūko ramybės, jai stigo laiko praleisto žiūrint į Viešpatį“.
Popiežius pabrėžė, kad Marijos dėmesys Viešpačiui, jo akivaizdoje praleistas laikas, negali būti suprantamas kaip dykinėjimas. Viešpaties kontempliavimas – tai ne darbo pakaitalas. Kontempliuodami Viešpatį mes semiamės įkvėpimo savo kasdieniniams darbams. Tą patį sako ir šv. Benediktas vienuoliams skirtoje reguloje: „ora et labora“ – „melskis ir dirbk“. „Kontempliavimas ir tarnavimas – toks yra mūsų gyvenimo kelias. Kiekvienas savęs paklauskime: kiek laiko kas dieną skiriu Jėzaus slėpinio kontempliavimui? Kaip aš dirbu? Ar darbas mane džiugina, ar dirbu suderinamai su tikėjimu, ar suvokiu darbą kaip tarnavimą pagal Evangeliją? Šios mintys išeis mums į naudą“. (JM / VaticanNews)
