Paieška

Vatican News

Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Dievas visuomet ieško ne tarnų, o bičiulių. Jam reikalingi ne tie žmonės, kurie padarytų darbus dėl Jo, bet tie, kurie leidžia Jam daryti savo darbus, leidžia būti Dievu.

Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Mariją. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. (Lk 10, 38–42)

DIEVO TIKSLAS

„Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti“…

Reikia manyti, kad Jėzus buvo tikrai pavargęs. Visą laiką Jam teko keliauti pėsčiomis, nuolat aplink matant žmonių skausmą. Visa tai išvargina, pavargsta ir kūnas ir dvasia, todėl galimybė pailsėti draugiškų namų vėsumoje, suvalgyti pietus su draugiškai nusiteikusiais ir besišypsančiais žmonėmis buvo tikra dovana, tad Jėzus su džiaugsmu priėmė pakvietimą.

Visuomet, žengdamas pro prieš Jį atsiveriančias duris, Jėzus žinojo, kad už jų sutiks ir atvirą širdį. Taip, Jis eina į savąjį tikslą – Jeruzalę, tačiau, susitikęs su žmogumi, stabteli ir „neina toliau“. Jam, kaip ir gerajam samariečiui, kiekvienas susitikimas tampa tikslu, kiekvienas žmogus yra svarbus ir reikšmingas.

Betanijoje Viešpatį priėmė moterys, kurių to laikmečio mokytojai niekuomet nebūtų priėmę į savo mokinių tarpą. Jėzus įžengia į jų namus, nes namai yra tikroji gyvenimo mokykla. Tai vieta, kur gimsta ir baigiasi gyvenimas, kur švenčiamos sukaktys ir kur kasdienybėje į žmogų prabyla Dievas, kur verkiama ir džiaugiamasi. Ten, o ne kur kitur, ir Evangelijos žinia suskamba visa jėga, nes ji skirta žmogui, o kur, jei ne namuose, žmogus būna pačiu savimi?!

„Marija, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.“ Moters širdies nuojauta jai išmintingai pakužda, kad ji renkasi tai, kas gyvenime yra svarbiausia. Dievo Žodis teikia ramybę, išlaisvina, atskleidžia naujus horizontus ir žadina viltį.

Iš tiesų mielas vaizdas: Marija prie Jėzaus kojų, žvelgiantys vienas į kitą. Vienas duoda, kita gauna. Jie turėjo jaustis laimingi, nes Išganytojas rado tą, kuri klausėsi ir tarsi sugėrė visus Jo žodžius, o Marija žinojo, kad Mokytojas šią akimirką visą dėmesį skiria jai. Iš tiesų tai kiekvieno tikinčiojo, kiekvieno žmogaus paveikslas, nes kiekvienas mūsų gali sakyti, jog Dievas visą dėmesį skiria mums, tiek tiktai, kad Dievas niekuomet nesumažins to mums skirto dėmesio, mes gi ne visuomet pajėgiame visiškai atsiduoti Dievui ir pasakyti, jog Jis mums yra viskas.

Tuo tarpu tą dieną Betanijoje Marijos širdis turėjo liepsnoti meile Dievui, nes tai buvo akimirka, pakeitusi visą jos tolimesnį gyvenimą. Ji tampa Jėzaus mokine, kadangi neįmanoma pajusti Dievą ir ta žinia nepasidalyti su kitais. Jos širdyje pasėtas Dievo Žodis tampa dovana visiems, sutiktiems jos kelyje.

„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų“, – švelniai papriekaištauja Jėzus sesers elgesiu pasipiktinusiai Mortai. Jis neprieštarauja tarnavimui, tačiau nepritaria skubotumui. Viešpats niekuomet neatstums kilnios širdies, tačiau noras padaryti labai daug ir iš karto, kartais neleidžia padaryti bent šiek – tiek. Todėl mes labai nesunkiai šį Viešpaties pamokymą galime prisitaikyti sau: reikia saugotis sumanymų gausos, kuri tarsi tykoja pasaloje, norėdama užpulti ir praryti. Visa tai nuvargina, atima laisvę ir trukdo kilti aukštyn.

Jėzus tarsi įspėja Mortą, kad teisinga pasaulio tvarka pirmiausia reiškia žmones, o paskui – daiktus. Jam nepatinka, jeigu viskas apsiriboja tik tarnavimu ir paskendimu daugybėje įsipareigojimų. Viešpats primena, kad kiekvienas žmogus yra kur kas svarbesnis už matomą tarnystę. Juk su juo Viešpats nori pasidalyti mintimis, svajonėmis, emocijomis, Dievo išmintimi.

„Marija išsirinko geriausiąją dalį.“ Ji, klausydamasi Jėzaus, žengė keliu, vedančiu į Dievo širdį. Dievas visuomet ieško ne tarnų, o bičiulių. Jam reikalingi ne tie žmonės, kurie padarytų darbus dėl Jo, bet tie, kurie leidžia Jam daryti savo darbus, leidžia būti Dievu.

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 liepos 20, 13:29