Paieška

Vatican News
Gailestingojo samariečio palyginimas Gailestingojo samariečio palyginimas 

Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Gailestingumas – tai pasilenkimas prie kito žmogaus, rūpestis juo, kad išgydytume jo žaizdas: nebūtinai fizines, o gal netgi dar labiau dvasines. Kaip tik taip elgiasi su žmogumi Dievas, ir žmogiškasis gailestingumas visuomet yra šio dieviškojo veikimo atspindys.

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.  Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-27)

MEILĖS ŽINIA

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje skaitomo palyginimo galima klausytis nuolat. Jame telpa viskas: žmogaus poelgių menkumas ir kilnumas, jame atsispindi Dievo veidas ir galimas žmogiškųjų dramų sprendimas.

„O kas gi mano artimas“?- taip skamba klausimas, paskatinęs Išganytoją papasakoti šį įstabų palyginimą. Juo Viešpats norėjo ir pateikti atsakymą, ir drauge sudaryti galimybę į viską pažvelgti kitu kampu. Pabaigoje Jis klausia Įstatymo mokytoją: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Šiais žodžiais Jėzus visiškai pakeičia klausimo objektą: tavo artimas yra ne tas, į kurį tu atkreipi dėmesį, bet tu esi artimas tam žmogui, kuriuo pasirūpini. Artimas yra ne tas, kurį myliu aš, bet aš pats, kuomet myliu kitą.

Centrinis palyginimo žodis, iš kurio išplaukia visi kiti samariečio poelgiai, yra „pasigailėjo“. Luko žodyne tai reiškia jausmą, persmelkiantį iki pat sielos gelmių, savotišką maištą prieš regimą neteisybę, paskatinantį atlikti gailestingumo darbus.

Užuojauta yra tai, ką mes nusakome vidiniu skausmu, matydami kito žmogaus skausmą, tuo tarpu gailestingumas – tai pasilenkimas prie kito žmogaus, rūpestis juo, kad išgydytume jo žaizdas: nebūtinai fizines, o gal netgi dar labiau dvasines. Kaip tik taip elgiasi su žmogumi Dievas, ir žmogiškasis gailestingumas visuomet yra šio dieviškojo veikimo atspindys.

Pirmieji trys gailestingojo samariečio veiksmai: „užtiko… priėjo… aptvarstė…“ mums atskleidžia Gailestingumo esmę. Tai paties Dievo požiūris į žmogų.

„Pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo“… Dievas mato žmogaus žaizdas ir leidžiasi pats sužeidžiamas. Apie pasaulį dažnai kalbama, kaip apie ašarų pakalnę, kurios, tačiau, dažnai nemato patogiai žemiškame gyvenime įsitaisę žmonės, kaip palyginime minimi kunigas ir levitas. Jie nebesugeba matyti širdimi, tuo tarpu Jėzui matyti ir mylėti reiškia tą patį, nes Jis pats yra mylintis Dievo žvilgsnis pasaulyje.

„Jis priėjo prie jo“… Tai reiškia: atsisakyti savo planų, sustoti savame kelyje, leisti, kad kito žmogaus poreikiai kreiptų mūsų kelionę, prisiartinti prie verkiančio ir šaukiančio pagalbos. Iš tiesų patys didžiausi darbai šiame pasaulyje padaromi tada, kai mes sustojame padėkoti ar atsiliepti į pagalbos prašymą.

„Užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas“… Ko gero, ne visi jaučiamės pasirengę tokiam veiksmui: plauti žaizdas, jas aptvarstyti, vežti į užeigą. Nėra savaime suprantama spontaniškai liestis prie užkrečiama liga sergančiojo, nešvaraus, žaizdoto žmogaus, tačiau Evangelijoje visais atvejais, kai Jėzus susijaudindavo, matydamas skausmą, Jis prisiliesdavo prie žmogaus. Ko gero, kaip tik tai ir atskiria mūsų emocijas nuo tikrojo gailestingumo. Meilė – tai ne vien tik jausmas, bet mūsų rankos, mūsų darbai, mūsų gyvenimas.

Samariečio gailestingumas viršijo viską: „Užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu“. Sakytume, tai netgi per daug, tačiau kaip tik šiame perdėjime, šiame dosnume, kai nebijoma netekti, kai neskaičiuojamos išlaidos – šioje besąlygiškoje ir nesavanaudiškoje meilėje slypi džiugi iš Dievo atėjusi naujiena pasauliui.

Juk ta naujiena galime būti ir mes… (mons. Adolfas Grušas)

2019 liepos 13, 12:44