Laikas atsisakyti stereotipo, kad Amazonija yra „tuščia“
Visų pirma jis priminė bendras žinias apie Amazonijos biomą – gamtinį regioną. Jis užima 7,5 milijonų kvadratinių kilometrų plotą, kuriuo dalijasi aštuonios Pietų Amerikos šalys: Bolivija, Brazilija, Kolumbija, Ekvadoras, Gajana, Peru, Surinamas ir Venesuela. Regionui priskiriama ir užjūrio valstybės teritorija – prancūzų Gajana. Amazonijos regionas apima 43 procentus Pietų Amerikos teritorijos, jame yra penktadalis gėlo nesušalusio planetos vandens ir 34 procentai pirmykščių planetos miškų, turinčių iki 40 procentų žemės gyvūnijos ir augalijos. Šis regionas stabilizuoja regioninį ir globalinį klimatą, generuoja trečdalį planetos lietaus.
Jame gyvena per 2,8 milijono indėnų, kurie priklauso 390 tautoms ir tautelėms, kurios kalba 240 kalbų, priklausančių 49 kalbinėms grupėms. Bendras gyventojų skaičius siekia apie 33 milijonus.
Atėjo laikas, rašo kardinolas Barreto, atsisakyti stereotipo, jog ši teritorija yra „tuščia“ ir „atsilikusi“, jog ją galima ir reikia „užimti“, kas praktikoje dažnai reiškia beatodairišką ir pasekmių gamtai ir čiabuviams nepaisantį industrinį išnaudojimą.
Vyskupų Sinodas apie Amazoniją šį regioną siekia suprasti per „integralios ekologijos“ prizmę. Tokioje ekologijoje pagarba aplinkai harmoningai dera su žmogaus gyvenimu ir poreikiais. Popiežius Pranciškus pažįsta Amazoniją ir, skirtingai nei tie, kurie jos čiabuvių gyvenimo būde įžvelgia atsilikimą, tvirtina, jog tai jie gali kai ką priminti industrinių visuomenių nariams ar pamokyti miestų gyventojus. Rengiant Vyskupų sinodo apie Amazoniją darbo dokumentą iš tiesų buvo stengtasi išgirsti čiabuvių jausmus ir mintis. Daugybėje renginių ir susitikimų vienaip ar kitaip galėjo pasisakyti per 87 000 Amazonijos gyventojų.
Popiežiaus Pranciškaus pasisakymuose nubrėžtos gairės, jog Bažnyčia turi padėti išsaugoti jų tapatybę, kartu ginti jų teises nuo industrinio godumo, kuris siekia pasisavinti jų teritorijas, kaip ir socialinį teisingumą ten, kur industrinė veikla jau išvystyta. Turi būti ginamos ir savanoriškai atsiskyrusios, nuo kontaktų atsiribojusios gentys – tokių žinoma 137. Kita grėsmė yra tam tikra ideologija, kuri kalbėdama apie aplinkos išsaugojimą visai nekreipia dėmesio į čia tūkstančius metų gyvenančias žmonių bendruomenes.
Vienas iš didžiųjų Vyskupų sinodo apie Amazoniją uždavinių yra įžvelgimas naujų kelių, kurie harmonizuotų pagarbą žmogaus teisėms ir aplinkai su ekonominiu, socialiniu ir industriniu vystymusi. Tai regioninė ir tarptautinė problema, mat Amazonijoje dažnai sutinkamos svetimų šalių bendrovės, kurios apima tų šalių interesus. Kita vertus, jau yra tarptautinių susitarimų, kaip kad 1989 Tarptautinės darbo organizacijos konvencija apie čiabuvius ar 2007 metų JT deklaracija čiabuvių teises. Šiuose dokumentuose ginama čiabuvių valia ir teisės, beveik visos Amazonijos regiono šalys juos pasirašė. Tą patį galima pasakyti ir apie Paryžiaus susitarimą dėl klimato.
„Kaip Bažnyčia, klausydamiesi popiežiaus raginimų, trokšdami bendrumo mūsų visuomenėse ir su jomis, siekiame gyventi „susitikimo kultūra“ Amazonijoje, kartu su čiabuviais, upių pakrančių bendruomenėmis, afrikiečių palikuonimis, smulkiais žemdirbiais, miestų gyventojais, tikėjimo bendruomenėmis, siekiame pagarbaus ir konstruktyvaus dialogo su kitomis religijomis, politinėmis ir socialinėmis institucijomis“, – rašo kardinolas iš Amazonijos. Bažnyčios misija ir evangelizavimas nesikėsina į tapatybę, tačiau ją persmelkia, taip praturtinama ir pati Bažnyčia. (RK / Vatican News)
