Paieška

Vatican News
Viešpats siunčia mokinius į kaimus ir miestus pirma savęs Viešpats siunčia mokinius į kaimus ir miestus pirma savęs 

Keturioliktas eilinis sekmadienis

Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukra-tome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo kara-lystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net de-monai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiauki-tės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 1–9. 10–12. 17–20).

GĖRIO DARBININKAI, mons. A. Grušas

Sakydamas pasiųstiesiems mokiniams: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža“, Jėzus iš tiesų norėjo savo sekėjus pamokyti, kaip reikia vertinti galimybę veikti pasaulyje. Jis kalba apie tai, kad žemė nuolat brandina varpas, pilnas puikiausių grūdų. Taip pat Viešpats žvelgia ir į žmoniją, vertindamas ją, kaip geriausių vaisių pilną lauką.

Mes paprastai šiuos Išganytojo žodžius suprantame, kaip savotišką raudą dėl to, kad pasauliui nuolat trūksta į kunigo ar vienuolio pašaukimą atsiliepusių tikinčiųjų, tačiau Jėzus pasako daug daugiau. Jis tvirtina, kad pasaulis yra geras, kad jame yra labai daug gėrio. Jis žino, kad tą gėrį žmonių širdyse pasėjo dangaus Tėvas, ir daugelis žmonių gyvena gerą gyvenimą, daug neramių širdžių ieško bent mažiausios galimybės atsiverti šviesai, ir dar daugiau vienišumo skausmą kenčiančių laukia švelnumo, kad su pasitikėjimu atsivertų mylinčiai širdžiai.

Jėzus siunčia mokinius į pasaulį, bet ne tam kad jie raudotų ir skųstųsi, kad pasaulis yra toks nutolęs nuo Dievo, kaip kad darome mes. Išganytojas nori, kad pasauliui būtų paskelbta žinia, apverčianti aukštyn kojomis žmonių turėtą kalėjime uždaryto vergo įvaizdį. Mokiniai, pasiųsti į misijų kelionę, privalo skelbti tik vieną žinią: „Dievo karalystė yra arti… Dievas yra arti, Jis yra prie kiekvienų namų durų. Jis niekada nebuvo žmogui toks artimas!“ Tai žinia, jog pasaulis išgyvena nepaprastą dvasinį atgimimą, vedantį į gyvenimą. Pasaulis, kuris, politikų ir ekonomistų nuomone, neišlipa iš krizės, iš tiesų yra begalinė erdvė naujoms idėjoms, sumanymams, pastangoms kurti teisingesnę ir taikingesnę visuomenę. Mes nuolat stebime gimstantį naują pasaulį, nešantį laisvės, sąmoningumo, pagarbos kūrinijai vaisius…

Visa tai atsirado pasaulyje iš Dievo rankos, todėl niekas to negali sunaikinti, tačiau trūksta žmonių, kurie šiais laikais darytų gera. Stinga gėrio darbininkų, gėrio pjovėjų, žemdirbių, sugebančių auginti teisingesnio pasaulio derlių. Pasauliui reikia pozityvaus, žmogiško požiūrio  į tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus. Tokiems žmonėms Viešpats taria: „Keliaukite! Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei autuvo…“

Dievas savo malonę ir gėrį skleidžia per neginkluotus žmones. Esmę sudaro ne priemonės ir ne materialūs daiktai. Žinią apie geresnį pasaulį jo skelbėjai neša, būdami vienybėje su Dievu. Jei tikintieji širdyje nešiojasi Evangelijos žinią, jie galės ja nušviesti savo aplinką. Juk nė vienas, neturintis ramybės savyje, neatneš ramybės kitiems, ir niekas nepadarys pasaulyje tvarkos, jei tos tvarkos nebus sieloje.

Todėl mokiniams ir nereikia jokių daiktų, nes jie neprivalo nieko niekam įrodinėti. Jie tik parodo Dievą, gyvenantį juose. Lygiai taip nieko neprivalo įrodinėti nėščia moteris: visi mato, kad ji nešioja savyje naują gyvybę…

„Štai aš siunčiu jus, lyg avinėlius tarp vilkų“ – sako Jėzus mokiniams. Jis nesako, kad siunčia mokinius į kovą ar į kankinystę, bet vien tik leidžia suprasti, kad pasaulyje egzistuoja blogio paslaptis, kad jame gyvena plėšrūs vilkai, tačiau užtikrina, kad blogis neįveiks Gerosios Naujienos. Gali būti, kad vilkų yra daugiau, nei avinėlių, tačiau tai nereiškia, kad vilkai yra stipresni. Viešpats sako mums: „Siunčiu jus, kaip beginklę jėgą, kad įveiktumėte prievartą, pasipriešintumėte blogiui ne stipresne jėga, bet didesniu gerumu“.

Ir pradėti, tikriausiai, reikia nuo savęs…

2019 liepos 06, 17:11