Paieška

Vatican News

Bažnyčios Afrikoje jubiliejus

Afrikos ir Madagaskaro katalikai paminėjo žemyno vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) įkūrimo penkiasdešimtąsias metines. Padėkos už krikštą ir Bažnyčios gyvavimą jų kraštuose iškilmės, vykusios Ugandos sostinėje Kampaloje, tęsėsi devynias dienas, nuo liepos 19 iki 29. Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo atstovų susitikimas Ugandoje surengtas minit dar vieną svarbią sukaktį Afrikos Bažnyčios gyvenime – popiežiaus šv. Pauliaus VI kelionės į Ugandą penkiasdešimtąsias metines. Apaštališkasis vizitas buvo pirmoji istorinė Romos vyskupo kelionė į Afrikos žemyną.

Jubiliejus švęstas Afrikos episkopatų simpoziumo SECAM 18-ojoje plenarinėje asamblėjoje, tema: „Bažnyčia – Dievo šeima Afrikoje, švęski savo jubiliejų! Skelbki Jėzų Kristų savo Išganytoją“. Bažnyčių atstovai asamblėjos darbuose apžvelgė ligi šiol dėtas pastangas pagilinti tikinčiųjų tikėjimą, drauge parengė ir paskelbė dokumentą apie Bažnyčios ateities uždavinius Afrikos žemyne. Ypatingas dėmesys skirtas nepilnamečių apsaugai ir gerovei.

„Daugelis žemyno nepilnamečių tebekenčia nuo naujų vergovės formų, įskaitant išnaudojimą darbui ir rekrūtavimą į ginkluotąsias grupes, nors įstatymai tai draudžia, kaip sunkius nusikaltimus. Nepilnamečių apsauga yra sudėtinė Evangelijos žinios dalis. Todėl būtina užtikrinti vaikams saugią aplinką, jų poreikiams skiriant prioritetinį dėmesį“, – pareiškė SECAM susitikimo dalyviams vyskupas Thomas Luke Msusa, Blantyre vyskupijos ganytojas iš Malavio, Rytinės Afrikos vyskupų konferencijų (Amecea) vicepirmininkas. Jis ragino Afrikos ganytojus didinti pastangas, kad tokios baisios tragedijos būtų išrautos su šaknimis.

„Afrikos žemynas ir Bažnyčia Afrikoje yra kaip šeima, su tėvu, motina ir vaikais. Tačiau vaikai tam tikruose kontekstuose išgyvena ypatingo skausmo patirtis: seksualinio išnaudojimo, dalyvavimo ginkluotose kovose, atskyrimo nuo šeimos, pardavimo ar išnaudojimo darbui. Mes, vyskupai, šį iššūkį priėmėme pasižadėdami daryti visa, kas mūsų – kaip Bažnyčia – galioje, kad nepilnamečiai būtų gerai apsaugoti pagal visus Evangelijos kriterijus. Evangelija mus moko mylėti artimą kaip save, vaikai yra mūsų artimas, mūsų uždavinys ir pareiga juos mylėti ir apginti nuo bet kokio galimo išnaudojimo“, – pareiškė SECAM jubiliejinės plenarinės asamblėjos dalyviams vyskupas Msusa.

Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumas buvo įkurtas Vatikano II Susirinkimo mokymo dvasioje. Susirinkime dalyvavę ganytojai iš Afrikos nutarė įsteigti Bažnyčią visame žemyne apimančią instituciją, siekdami bendromis pastangomis vykdyti pastoracinę tarnystę. SECAM oficialiai įkurta pirmajame Afrikos žemyno vyskupų susitikime 1969 metų liepos 29 dieną Lubagos katedroje, Ugandos sostinėje Kampaloje.

Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo susitikimo Ugandoje dalyviai išrinko naują savo prezidentą. Juo tapo kardinolas Philippe Nakellentuba Ouedraogo, Burkina Faso sostinės Uagadugu arkivyskupas. Jį Uagadugu arkivyskupu metropolitu paskyrė popiežius Benediktas XVI 2009 metais, o popiežius Pranciškus – kardinolu 2014 metais, pirmojoje pontifikato kardinolų skyrimo konsistorijoje.

Kardinolas Ouedraogo su aštuoniais kardinolais, 55 arkivyskupais, 106 vyskupais ir šimtais kunigų koncelebravo SECAM jubiliejaus uždarymo šv. Mišias Ugandos kankinių šventovėje, Namugonge.

Popiežius Paulius VI Ugandos kankinių šventovėje

Kankinių šventovės altorių palaimino popiežius Paulius VI per savo vizitą Ugandoje 1969 metais. Jis ta proga pavadino Afrikos žemyną „naująja Kristaus gimtine“. SECAM vyskupai, užbaigdami plenarinę asamblėją žinioje Dievo tautai Afrikoje kelis kartus paminėjo popiežiaus Paulius VI apsilankymą prieš penkiasdešimt metų ir jo homiliją Ugandos kankinių šventovėje.

„Jūs, afrikiečiai, dabar esate misionieriai sau patiems. Kristaus Bažnyčia tikrai gerai pasodinta šioje palaimintoje žemėje!“ „Galite turėti ir turite afrikietišką krikščionybę“, – pasakė šv. Paulius VI 1969 metų rugpjūčio 2 dieną Namugonge.

Popiežius patikino, kad jo kelionės pagrindinis tikslas buvo apsilankyti Ugandos kankinių šventovėje ir pagerbti šiuos bei visus kitus krikščionis, paaukojusius gyvybę dėl katalikų tikėjimo Afrikoje.

Kodėl reikia gerbti kankinius? Todėl, kad jų apsisprendimas buvo herojiškiausias, didingiausias ir gražiausias. Jie atidavė gyvybę dėl tikėjimo, dėl savo religijos ir savo sąžinės laisvės. Jie – mūsų čempionai, mūsų didvyriai, mūsų mokytojai. Jie mus moko, kokie turi būti krikščionys, pasakė Paulius VI.

„Pasiklausykite: ar krikščionis turi būti bailys, ar turi bijoti, išduoti savo tikėjimą? Ne! Jūsų kankiniai moko, kokie turi būti tikrieji krikščionys, ypač jauni krikščionys, afrikiečiai krikščionys. Krikščionys turi būti drąsūs, tvirti, jie apaštalo Petro žodžiais turi būti „tvirto tikėjimo“ (1 Pt 5, 9). Jūsų kankiniai mus moko kiek vertas tikėjimas.“

„O ar tikėjimas vertingesnis už gyvybę?“, – toliau klausė popiežius Paulius VI.

„Taip, tikėjimas vertas daugiau už mūsų dabartinį gyvenimą, kuris yra laikinas. Tikėjimas yra amžino ir laimingo gyvenimo pagrindas. Tai gyvenimas su Dievu mumyse. Ar jums žinoma ši labai svarbi tikėjimo tiesa? Jūs atsakysite „taip!“, nes išmokote, kad tikėjimas reiškia priklausymą Dievo Žodžiui. Kas priima Dievo Žodį, pradeda gyventi pagal patį Dievą.

Tačiau ar užtenka tikėjimo, kad būtume gyvi Dieve ir būtume išgelbėti?

Jūs žinote savo katekizmą: tikėjimas reikalingas, tačiau jo neužtenka. Be tikėjimo reikia ir malonės, reikia Šventosios Dvasios, reikia sakramento, Didžiojo Sakramento, mus paverčiančio krikščionimis, reikia Krikšto. Reikia ir kitų sakramentų, kurie leidžia mums gyventi kaip Kristaus broliams, kaip Šventosios Dvasios tabernakuliams. Jie mus daro gerais ir šventais, padaro Bažnyčios nariais, leidžia pasiekti Dangaus rojų. Nuostabiausias, bet kartu švenčiausias ir gyvastingiausiais iš visų sakramentų yra Eucharistija, kuri mums duoda gyvąjį Jėzų Kristų. Jis aukodamasis dėl mūsų tapo gyvąja duona mūsų sieloms.“

„Taip, brangūs vaikai, visa tai labai gražu. Norėčiau, kad šios mintys liktų ne tik jūsų atmintyje, bet ir sąžinėse: gražu būti krikščionimis, bet atsiminkite: gražu, tačiau ne visuomet paprasta. Kviečiu prisiminti savo kankinius. Jie dėl ištikimybės Kristui turėjo kentėti. Krikščionis turi gyventi pagal savo tikėjimą. Todėl kartais būna, kad tikėjimo nuoseklumas pareikalauja aukos. Kartais labai didelių aukų, nors dažniausiai tik mažų, dažnų aukų, mielų ir kilnių aukų, sutvirtinančių ir sutaurinančių gyvenimą, kad jis išliktų tyras ir sąžiningas, kreipiamas į meilę, pirmiausiai į Dievo meilę, paskui į meilę kitiems žmonėms, į artimą, į tuos asmenis, kurie šalia mūsų, kaip ir į tuos kurie toli nuo mūsų, tiek į gerus, tiek į blogus, tiek į artimus, tiek į tolimus.“

Paulius VI savo kreipimąsi į Ugandos ir visos Afrikos tikinčiuosius baigė apibendrindamas išsakytas mintis:

„Pirma: mylėkite Jėzų Kristų, stenkitės Jį gerai pažinti, būkite su Juo, stipriai tikėkite Juo ir pasitikėkite. Antra: būkite ištikimi Bažnyčiai, melskitės už ją, mylėkite ir ginkite ją, visuomet būkite pasirengę atvirai liudyti dėl jos taip, kaip darė mūsų kankiniai. Trečia: būkite tvirti ir drąsūs, visuomet laimingi ir linksmi! Atminkite: krikščioniškas gyvenimas labai gražus (Fil 4:4).“ (SAK / Vatican News)

2019 liepos 31, 15:31