Atidaromi popiežiaus Jono Pauliaus I gimtieji namai
Luciani gimtieji namai Canale d’Agordo miestelyje, Italijos šiaurės rytų Beluno provincijoje, Alpių kalnuose, bus atidaryti lankytojams rugpjūčio 2 dieną. Tai nebus oficiali inauguracija, tačiau norintieji nuo šios dienos galės pamatyti dalį patalpų, kuriose gimė ir vaikystę praleido būsimasis popiežius. Popiežiaus gimtųjų namų išsaugojimu pasirūpino vietinė Beluno vyskupija. Luciani gimtinėje jau veikia muziejus, skirtas prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius popiežiavusiam Luciani, taip pat miestelio bažnyčia įrašyta į su Luciani gyvenimu susijusių vietų sąrašą. Būsimus lankytojus priims Albino Luciani fundacija, veikianti Canale d’Agordo miestelyje.
Tą pačią rugpjūčio 2 dieną miestelyje bus pristatyti du nauji veikalai apie Albino Luciani – popiežiaus Jono Pauliaus I – gyvenimą. Istorinių šaltinių publikaciją, paremtą beatifikacijos bylos dokumentais, pristatys veikalo autoriai: kardinolas Beniamino Stella, Garbingojo Dievo tarno beatifikacijos bylos postulatorius, ir kiti postulatūros atstovai, tarp kurių bylos vicepostulatorė žurnalistė Stefania Falasca. Šio veikalo pristatyme taip pat kalbės kiti beatifikacijos proceso dalyviai ir bendradarbiai, įskaitant Jono Pauliaus I šventumo bylos Positio bendraautorių.
Nauja knyga yra pirma išsami archyviniais šaltiniais, dokumentų tyrimu ir liudijimais paremta popiežiaus Jono Pauliaus I biografija. Pažymėtina, jog tarp bylos eigoje postulatūros apklaustų 188 liudytojų yra popiežius emeritas Benediktas XVI, buvęs oficialus asmeninis popiežiaus gydytojas Renato Buzzonetti ir vienuolė Margherita Marin, kuri tarnavo popiežiaus Luciani apartamente jo labai trumpo pontifikato metu.
Kitą veikalą apie Albino Luciani – „Neužmirštamas Jonas Paulius I“ – pristatys Albino Luciani fundacijos vadovas Loris Serafini.
Popiežiaus Jono Pauliaus I – Albino Luciani – gimtieji namai Canale d’Agordo miestelyje yra Beluno provincijos slėnyje, kuris garsėja ypatingu kalnų gamtovaizdžiu: Biois slėnį supa kelios iš aukščiausių Dolomitų Alpių kalnų viršūnių, siekiančių nuo 2 600 iki 3 300 metrų aukštį, įskaitant Marmolados viršūnę, vadinamą Dolomitų karaliene.
Albino Luciani čia gimė 1912 metais kaip pirmgimis sutuoktinių Giovanni ir Bortola Tancon Luciani šeimoje. Kartu augo 2 jaunesni broliai ir sesuo. Popiežius, atsiliepdamas į spaudos pranešimus apie varge gyvenusius savo tėvus, patvirtino, kad tikrai jis užaugo vargstančiųjų šeimoje. Luciani dar pridūrė, kad būdamas vaikas, Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo, patyrė tikrą badą. Jonas Paulius I pridūrė: „Bent mokėsiu suprasti alkstančiųjų sunkumus!“
Popiežiaus tėvas Giovanni buvo įsitikinęs socialistas, dėl vargo gimtinėje tapo ekonominiu migrantu į Šveicariją. Vyriausias sūnus Albinas pasirinko dvasininko kelią. Priėmęs kunigystės šventimus 1935 metais buvo paskirtas savo gimtinės Canale d’Agordo parapijos vikaru.
Gyvenimo kelias jį nuvedė į kaimyninę Vittorio Veneto vyskupiją, tapo jos ganytoju 1958 metais, paskui į Veneciją, kur 1969 metais buvo paskirtas patriarchu, ir į Romą, kur 1978 metų rugpjūčio 26 dieną buvo išrinktas į Apaštalo Petro sostą, vietoj mirusio popiežiaus šv. Pauliaus VI. Luciani žavėjo savo tiesioginiu būdu, paprastu stiliumi, liudijančiu romumą ir nuolankumą, tačiau visų pirma dėmesį patraukė jo pasirinktas dvigubas Jono Pauliaus vardas. Luciani paaiškino vardą primindamas jo ir visuotinės Bažnyčios gyvenime giliausius pėdsakus palikusius popiežius šv. Joną XXIII ir šv. Paulių VI, vildamasis sekti jų pavyzdžiu. Tačiau suspėjo žengti tik pirmuosius žingsnius: mirė rusėjo 28 dieną, trisdešimt tris dienas po išrinkimo popiežiumi.
Albino Luciani, Vatikano II Susirinkimo dalyvis, Italijos vyskupų konferencijos vicepirmininkas, per savo keliones į Afrikos ir Lotynų Amerikos misijas skatino „bažnyčių mainus“ tarp pasaulio šiaurės ir pietų. Jis vyskupo ir popiežiaus tarnystėje vadovavosi šūkiu „Humilitas“ – (nuolankumas), apie tai liudijo iškalbiais gestais ir priminė savo mokyme. Išrinktas popiežiumi jis atsisakė karūnuotis pasaulietinės valdžios simboliu tiara, jos vietoje apsivilkdamas „palijumi“ – Gerąjį ganytoją Jėzų simbolizuojančia vilnos juosta, akcentuodamas tarnavimą vietoj valdymo.
Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Pauliaus I vieno mėnesio pontifikate surengė keturias trečiadienių bendrąsias audiencijas. Savo katechezėse kalbėjo apie krikščioniškąsias dorybes: trys katechezės buvo skirtos dieviškosioms dorybėms – meilei, vilčiai ir tikėjimui. Paskutiniąją katechezę prieš mirtį jis skyrė „didžiajai nuolankumo dorybei“. Pratęs audiencijoje į dalyvius kreiptis spontaniškai, be iš anksto parengto teksto, popiežius Jonas Paulius I paskutiniojoje katechezėje be kita ko sakė:
„Pasiūlysiu jums tiktai vieną dorybę, kurią Viešpats labai brangino: Jis pasakė: „mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Yra pavojus, kad nusišnekėsiu, tačiau pasakysiu štai ką: Viešpats taip myli nuolankumą, jog kartais leidžia mirtinas nuodėmes. Kodėl? Tam, kad tomis nuodėmėmis nusidėję asmenys, atgailaudami už jas, būtų nuolankūs. Nėra jokio noro jaustis „pusiau šventu“, ar „pusiau angelu“, kai žinai, jog esi padaręs rimtą prasižengimą. Viešpats labai karštai paragino: būkite nuolankūs! Net jei esate padarę girtinų darbų, sakykite: „Esame neverti tarnai“. Tačiau iš tikrųjų visi mes linkstame daryti priešingai: norime būti matomi! (Būkime) kuklūs, kuklūs: tai mums visiems svarbi krikščioniška dorybė“. (SAK / Vatican News)