Paieška

Vatican News
Jėzus leidžiasi į kelionę, ir mes keliaujame paskui Jį. Jėzus leidžiasi į kelionę, ir mes keliaujame paskui Jį.   (AFP or licensors)

Tryliktasis eilinis sekmadienis

Tik meilė įgalina mus tarnauti ir tik laisvė tą tarnystę daro tikra, autentiška.

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)

KELIONĖ DRAUGE

Pašaukimas – tai kelias, kurį kiekvienas turime atrasti. Jėzaus kvietimas sekti Jį nėra tarsi įpakuota dovana, kurią išvyniojus, pakanka susipažinti su turiniu. Šis iš Dievo ateinantis pašaukimas visuomet yra staigmena, kurią suprasti reikia tikrai nemažai pastangų.

Galbūt ne vienam pasitaikė pravirkti, tuo pat metu maldaujant Viešpatį, kad Jis padėtų suprasti, ko nori iš mūsų? Ne kartą prašėme patarimo ir ne visuomet jį aiškiai suprasdavome. Reikėjo pastangų, kad žvelgdami į save, suvoktume Dievo mums skirtą planą. Toliau reikėjo tą planą vykdyti ir, kaip patį pagrindinį dalyką, išmokti mylėti.

Šio sekmadienio Evangelijos pagal Luką puslapis yra tarsi nušviestas keistos stebuklingos šviesos, nes jame aprašomi būdai, kaip žmogus mėgina priešintis Dievo planui. Pirmasis jų – tai impulsyvus entuziazmas: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Tačiau ar tokiu atveju suprantame, kad tuo pat metu, kai lapės turi urvus, o padangių sparnuočiai – lizdus, „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti?“ Juk, sekdami Jėzų, neabejotinai esame šaukiami eiti Jo vargų, neturto, nuovargio, begalinės meilės, visiško savęs atidavimo keliu. Neįmanoma rinkti pusinių galimybių, vidutiniškumo, sutrumpinti ir palengvinti kelio, nes jame mūsų lauktų tik erškėčiai ir nuodingi augalai.

Kaip tik todėl sekimas Jėzumi yra kažkas didingo ir nuostabaus. Jis didingas, nes neleidžia užsimiršti ir sustoti. Didingas, nes jam reikia atiduoti visą save. Viską. Mes niekuomet negalėsime pasilikti sau nieko, net ir savo širdies, nes priešingu atveju, kokią prasmę turėtų toks sekimas?

Sykį pasirinkę, anot Jėzaus, „pridėję ranką prie arklo“, nebegalime gręžiotis atgal, nes tokia egoizmo ir silpnumo akimirka uždarytų mums Dievo karalystę. Tada tikrai nebežinotume kur eiti. Mūsų apsisprendimas turi būti tvirtas, kaip Jėzaus kelionė iš vieno kaimo į kitą, į galutinį kelionės tikslą – Jeruzalę.

Tame kelyje visuomet bus pilna žmonių: vargšų, nusidėjėlių, nepatenkintų, ieškančių gyvenimo prasmės, ištroškusių teisybės… Juos matydami, mes niekuomet negalėsime reikalauti jiems Dievo bausmės ir rūstybės, o vien tik nešti ir dalytis su jais begaliniu Dievo gailestingumu, kurį patiriame mes patys… gal kartais ir iš atsigręžusio į mus ir priekaištaujančio Jėzaus. Jis sako, kad visuomet reikia eiti pirmyn: iš vieno kaimo į kitą, nuo vienos kenčiančios širdies prie kitos. Toks pasirinkimas teikia pasitenkinimą, leidžia pajusti tikrąjį džiaugsmą, pašalina tai, kas mumyse yra nereikalinga, ir apvelka karališku malonės drabužiu. Juk tikroji didybė visuomet reiškia tarnavimą.

Tai didingas ir be galo sunkus pašaukimas, tuo labiau, kad jis skirtas visiems Kristaus mokiniams, ir mes dažnai nesuprantame, kaip tai turėtume įvykdyti. Atsakymą į tai gauname šio sekmadienio Mišių liturgijos antrajame skaitinyje, kur apaštalas Paulius sako galatams: „Jūs esate pašaukti laisvei!“ Su Kristumi keliauti pajėgia tik laisvas žmogus…

Mums reikia širdies laisvės, kuomet mylime, nes mūsų širdies centras yra meilė Kristui. Mums reikia akių laisvės, kad mokėtume kontempliuoti grožį, bet nesusiviliotume laikinomis gėrybėmis. Reikia rankų ir kūno laisvės, kad suvoktume, jog Dievas mums tai dovanojo tam, kad priimtume ir dovanotume gailestingumą, mokėtume pajusti švelnumą ir užuojautą, apkabinti ir priglausti, parodyti savo meilę. Juk iš tiesų tik meilė įgalina mus tarnauti ir tik laisvė tą tarnystę daro tikra, autentiška.

Jėzus leidžiasi į kelionę, ir mes keliaujame paskui Jį. Visi keliaujame, vedami Dvasios, visi kalbame meilės kalba… (Mons. Adolfas Grušas)

2019 birželio 29, 12:03