Paieška

Vatican News

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas – Devintinės

Duonos laužymas – aukščiausias bendrystės ir Kristaus buvimo mūsų tarpe ženklas

Minia sekė Jėzų iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9, 11b–17)

TEISINGAS SPRENDIMAS

Besibaigiant kupinai įspūdžių ir veiklos dienai apaštalai, atsižvelgdami į tai, jog tuo metu jie buvo dykumoje ir neturėjo jokių maisto atsargų, susirūpino susidariusia situacija ir kreipėsi į Jėzų: „Paleisk žmones“.

Iš vienos pusės galima pripažinti, jog apaštalai parodė deramą dėmesį didžiule minia, tačiau, kita vertus, jų pasiūlytas sprendimas verčia susimąstyti: tegu kiekvienas pasirūpina savimi, turintieji pinigų tegu nusiperka maisto, jei kas jų neturi, tai jau nebe apaštalų, o pačių žmonių problema… tegul keliauja namo. Taip nepastebimai dykuma įsiveržia ir į žmonių širdis… Uždaromos durys, statomos sienos, laivams neleidžiama įplaukti į uostą, atsitveriama įvairiais barjerais… Tikėtinas rezultatas yra tik vienas: dykuma plečiasi ir širdys vis labiau užkietėja. Pastaruoju metu kuriama trumparegė visuomenė, kurioje atimama viltis kitiems todėl, kad mes patys tą viltį praradome. Egoizmas tapo žmonijos egzistencijos pagrindu…

Todėl Jėzaus paraginimas: „Jūs duokite jiems valgyti!“ panašus į iššūkį ne tik apaštalams, bet, ko gero, ypač mūsų laikų žmonėms. Tai kvietimas į bendrystę, į pasidalijimą, parodomą dėmesį. Viešpats kviečia būti su ta išalkusia minia ir imtis problemų sprendimo. Gyventi bendrystėje reiškia ne vien dvasinį ryšį ar emocijas, bet sugebėjimą parodyti ypatingą dėmesį šiuo metu išgyvenamai situacijai. Nė vienas žmogus negali gyventi vien tik savyje ir sau. Ypač Kristaus sekėjams negali būti svetimų žmonių ir svetimų rūpesčių. Todėl bendryste negalima pavadinti vien tik sentimentalių nuostatų ir gražių žodžių. Bendrystė – tai konkretūs darbai, ir Jėzaus raginimas užsiangažuoti, sprendžiant kitų žmonių problemas buvo iš tiesų ypatingas.

Pirmasis apaštalų užmojis labai paprastas: jie buvo pasirengę atiduoti tai, ką turėjo pasiėmę… penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Antras pasiūlymas jau reikalavo didesnio įsipareigojimo: „Nebent nueitume ir nupirktume maisto“. Tai tipiškas žmogaus elgesys: jei nepakanka to, ką turime, tada ieškome piniginės. Vis dėlto šie apaštalų pasiūlymai, kurie buvo tikrai garbingi, žvelgiant Jėzaus akimis, turi vieną trūkumą: mokiniai nori išspręsti problemą vieni, neatsižvelgdami į kitų išteklius. Yra kilnumas, tačiau trūksta bendrystės.

„Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Viešpats nori, kad dauguma išmoktų bendrystės, todėl liepia žmonėms susirinkti į mažesnes grupeles, kad, žvelgdami vienas kitam į akis, pasidalytų dienos įspūdžiais, suprastų ir įvertintų tai, ką kiekvienas turi. Taip prasideda kelionė išlaisvėjimo linkui, nes be laisvės negali būti bendrystės, kaip negali būti ir laisvės be bendrystės.

Toliau gilindamiesi į evangelisto užrašytus žodžius, pastebėsime, jog jie aiškiai kalba apie Eucharistiją. Duonos laužymas – tai aukščiausias bendrystės ir Kristaus buvimo mūsų tarpe ženklas. Vis tiktai dera pastebėti, jog čia nepaminėtas žodis „padauginti“, kurį naudoja visi vėlesnių amžių Šventojo Rašto tyrinėtojai. Kalbama tik apie „laužymą ir davimą“. Tai ir yra tikras stebuklas, kurį įmanoma pakartoti kiekvienam. Viešpats palaiminęs duoda duoną ir žuvis mokiniams, o mokiniai tai atiduoda miniai. Tai bendrystė – Komunija, kai Kristus atiduoda save, kaip sulaužytą duoną, savo Bažnyčiai, kuri save atiduoda pasauliui. Ji save realizuoja, laužydama Duoną, gyvendama bendrystėje, išsilaisvinusi iš egoizmo ir baimės. Bažnyčia žino, jog visuomet bus kuo pasidalyti, kad visuomet pakaks žmogiškos šilumos ir vilties, kuria galima apsikeisti vieniems su kitais. Tas pasidalijimas leidžia įžvelgti ir su mumis gyvenantį Viešpatį. (Mons. Adolfas Grušas)

2019 birželio 22, 10:41