Paieška

Jėzus palaimino juos ir pakilo į dangų Jėzus palaimino juos ir pakilo į dangų 

Šeštinės – Kristaus žengimas į dangų

Viešpats Jėzus nori būti su mumis. Jis prašo, kad mes nebijotume dalyvauti pasaulio ir žmonių istorijoje, nes mūsų buvimas visuomet yra Jo paties buvimo ženklas.

Jėzus tarė jiems: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių“. Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46–53)

IŠEITI IR PASILIKTI, mons. Adolfas Grušas

Jėzaus sugrįžimas į dangų – tai ypatingas, guodžiantis, jautrus ir slėpiningas įvykis. Jis išeina ir pasilieka, kyla aukštyn ir nusileidžia. Tai liūdesys ir džiaugsmas…

Žinoma, apaštalų, įpratusių leisti dienas su savo Mokytoju, kurį be galo mylėjo, širdyse liks liūdesio ir ilgesio randai. Jėzus tai žino ir todėl, kaip švelnus ir ryžtingas Mokytojas, rengia mokinius tai akimirkai. Jau anksčiau Jis jau buvo apie tai kalbėjęs, tačiau dar kartą, visiems susirinkus prie stalo, toje šeimyniškoje aplinkoje savo bičiuliams primena, jog turi grįžti pas Tėvą, drauge prašydamas apaštalų nesitraukti iš Šventojo Miesto ir laukti pažado išsipildymo. Jėzus grįžta pas Tėvą, o Jo sužeistas ir pašlovintas Kūnas visiems laikams liks mūsų prisikėlimo ženklu, viltimi ir garantija.

Mes liekame čia, tačiau nesame palikti ar užmiršti. Mes laukiame Šventosios Dvasios galybės prisilietimo, kad galėtume būti Prisikėlusiojo liudytojais visiems laikams iki pat žemės pakraščių. Tai Jėzaus pažadas ir įpareigojimas.

Pažadas: mes gausime Šventąją Dvasią, kaip liepsną, kaip energiją, kaip šviesą, kaip palaikymą, kaip įkvėpimą, kaip visų Viešpaties slėpinių atskleidėją.

Įpareigojimas: ši dovana mums duodama ne tam, kad ją rūpestingai saugotume, bet kad ji taptų skelbimu, žinia apie Dievą. Tai, ką mums suteikia Dvasia, negali likti vien mūsų viduje, neduodama vaisių. Ji nėra tai, kuo mes turėtume teisę didžiuotis ar naudotis savo pačių labui. Krikščionis yra tas, kuris liudija apie visuotinį pašaukimą į išganymą.

Jėzus baigė savo pasiuntinybę tarp žmonių… Jo bičiuliai žvelgia į Jį nustebusiomis ir spindinčiomis akimis, palydėdami aukštyn kylantį ir debesiu uždengiamą Jėzų. Žvelgti į iškeliaujantį bičiulį… skaudu ir liūdna. Apaštalai išgyvena šią skausmingą ir džiugią dramą, ir tuo pat metu girdi kiekvienam ir visiems drauge skirtą padrąsinimą: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. Jėzus sugrįš arba, geriau sakant, pasiliks mūsų istorijoje, kuri Jam tapo sava ypatingu ir niekad anksčiau negirdėtu būdu: per save, kaip auką, atiduotą už pasaulio nuodėmes. Mokiniai gi privalo liudyti viską, ką buvo matę, kas jiems buvo pasakota. Jie turės paliudyti Jėzaus meilę ir pasauliui atneštą išgelbėjimą, kalbėti apie atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Kiekvienas mokinys gali ir privalo būti patikimu ir aiškiu Išganytojo balsu. Kaip tik tam mums ir reikia Dvasios dovanų.

„Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos“… Tai meilės ženklas, paskutinė glamonė, nepaprasto švelnumo kupina akimirka…

Palaiminimas, kaip begalinė malonė išsiskyrimo momentu, kurią Viešpaties bičiuliai priima, parpuldami ant kelių ir pagarbindami Dievą. Jie žino, kad dabar jų laukia Jeruzalė, kur jie bus pripildyti Šventosios Dvasios. Taip prasideda jų širdies perkeitimas…

Tai ir kiekvieno mūsų, Viešpaties mokinių, patirtis: gyventi su Jėzumi, dalyvauti Jo kančioje, mirtyje ir prisikėlime, matyti Jį, grįžtantį pas Tėvą.  Tai didžiojo Bažnyčios kelio pradžia ir nuo tos akimirkos kiekvienas, tikintis Jėzų, turės kalbėti apie Jį, pasakoti apie Jį, Jį mylėti ir Juo sekti.

Mums nereiks bijoti, nes jėgos mums duos Dvasia, ir pats Jėzus bus su mumis iki pasaulio pabaigos, kai sugrįš ir visų mūsų, viso pasaulio likimus atiduos į Tėvo rankas.

Mes niekuomet nesame vieni. Niekada. Viešpats Jėzus nori būti su mumis kiekviename džiaugsme ir skausme, kiekvienoje išgyvenamoje krizėje, kiekviename dramatiškame pasaulio istorijos posūkyje. Jis prašo, kad mes nebijotume dalyvauti pasaulio ir žmonių istorijoje, nes mūsų buvimas visuomet yra Jo paties buvimo ženklas.

Tikintysis niekuomet nelieka stovėti, žvelgdamas aukštyn, bet būdamas su kitais visuomet girdi prisikėlusio Viešpaties balsą, jaučia Jo apkabinimą ir meilę. Juk Jis išėjo ir pasiliko…

2019 birželio 01, 12:36