Cerca

Vatican News

Pirmosios Mišios Paryžiaus Dievo Motinos katedroje po gaisro

Birželio 15 dienos pavakare Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, praėjus lygiai dviem mėnesiams nuo ją nusiaubusio gaisro, grupelė kunigų, vadovaujamų Paryžiaus arkivyskupo Michelio Aupetit, aukojo pirmąsias šv. Mišias. Dėl saugumo apeigose dalyvavo tik apie tris dešimtisų asmenų. Visi ant galvų turėjo apsauginius šalmus. Šv. Mišias transliavo prancūzų katalikų televizija KTO. Žinia apie gaisrą nuaidėjo visame pasaulyje, ją su liūdesiu išgyveno daug žmonių, nebūtinai katalikų, nebūtinai tikinčių. Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra Europos simbolis, vienas iš pasaulio civilizacijos simbolių, žmonijos kultūros paveldo dalis. Jos gaisras daug kam netikėtai leido suprasti, pajusti ir įvertinti savo tapatybę.

Birželio 15–oji šv. Mišioms nebuvo atsitiktinai parinkta diena. Ji sutapo su Paryžiaus Dievo Motinos katedros dedikavimo švente. Galima pridurti, kad dabartinė katedra, pradėta statyti 12 amžiaus antroje pusėje, iškilo šv. Stepono bažnyčios vietoje. Nuo pat pradžių ji buvo skirta Dievo Motinai, tačiau oficialiai katedra jai buvo dedikuota tik 19 amžiaus viduryje.

Tam progą suteikė kitas sudėtingas ir Dievo Motinos katedros egzistavimui grasinęs laikotarpis. Kai Prancūzijos revoliucija įgijo antikatalikišką ir antikrikščionišką pobūdį, Dievo Motinos katedra buvo smarkiai suniokota. Ją puošusios tryliktojo amžiaus statulos buvo su virvėmis nutemptos žemyn ir sudaužytos, smulkesni objektai pagrobti, kai kurie varpai ir stogo švinas išlydyti patrankoms ir šaudmenims. Taip pat bandyta sukurti dirbtinį revoliucinį kultą. Iš katedros ankstesnės didybės liko griaučiai. Galiausiai net sumanyta ją parduoti nugriovimui, tačiau, laimei, buvo persigalvota ir sandoris buvo atšauktas.

Prasidėjus Napoleono valdžios laikotarpiui, Paryžiaus Dievo Motinos katedros tiesioginis naikinimas buvo sustabdytas, ji buvo paviršutiniškai restauruota, o naujosios statulos reprezentavo ne tiek krikščionybę, kiek patį Napoleono režimą.

Mintį, kad reikia esminės restauracijos ir katedros pirminio pavidalo sugrąžinimo, paskatino populiarusis Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus Dievo Motinos katedra“, kurio pirmasis leidimas pasirodė 1831 metais. 1844 metais valdžia įpareigojo du garsius architektus parengti restauracijos planą, kad būtų sustiprintas statinys, pašalinti vėlyvesni priestatai, į katedros vidų sugrąžinta tai, kas nepražuvo, ir būtų atkurtas praeitį atspindintis vidinis bei išorinis pavidalas. Po ilgų ir brangių darbų 1864 metais tuometinis Paryžiaus arkivyskupas Darboy iškilmingai šventė restauracijos pabaigą ir tuo pat metu oficialiai dedikavo Paryžiaus katedrą Dievo Motinai.

Dabartinis  Paryžiaus arkivyskupas Aupetit birželio 15 vakaro šv. Mišių homilijoje pažymėjo, jog dedikacija yra bažnyčios paskyrimas dieviškam kultui. „Tai, ką mes kiekvienais metais švenčiame minėdami dedikaciją, yra tikroji priežastis, dėl kurios Dievo Motinos katedra buvo pastatyta: tai žmogaus stiebimosi link Dievo išraiška“, – sakė prancūzų ganytojas.

„Katedra gimė iš mūsų protėvių tikėjimo. Ji išreiškia pasitikėjimą Kristaus gerumu, Jo už neapykantą stipresne meile, už mirtį stipresniu gyvenimu, kaip ir mūsų tėvų meilę Mergelei Marijai, Jo motinai, kurią Jis mums patikėjo kaip savo didžiausią turtą prieš pat mirtį ant kryžiaus“. Ši katedra, anot arkivyskupo, gimė iš krikščioniškos vilties, kuri regi daug toliau, nei tik savimi besirūpinantis mūsų mažas žmogiškas gyvenimas, ir įtraukia mus į nuostabų tarnystės visiems planą, pranokstantį vienos kartos laikotarpį.

Katedra, tęsė arkivyskupas Aupetit, gimė ir iš artimo meilės, nes ji atvira visiems, ypač vargstantiesiems ir atmestiesiems, kurie čia gali surasti apsaugą. Todėl istoriškai greta katedros visada buvo statoma ir ligoninė.

„Ar mes gėdijamės savo protėvių tikėjimo? Ar mes gėdijamės Kristaus?“, – klausė Paryžiaus arkivyskupas. – „Taip, ši katedra yra maldos vieta, tai jos savitas ir išskirtinis tikslas. Dievo Motinos katedroje negali būti vien turistinis objektas, nes šis terminas neretai pašaipus ir nenusako tos paslapties, kuri spiria žmoniją ieškoti kažko daugiau už save. Šis maldos gėris, šis dvasinis turtas negali būti paverstas vien paveldu. Ši katedra, visiems skirtas bendro darbo vaisius, yra ne kas kita, o atspindys gyvųjų akmenų – visų tų, kurie į ją įžengia.”

„Ar galima dėl nežinojimo ar dėl ideologijos atskirti kultūrą ir kultą? Paties žodžio etimologija liudija apie tamprų ryšį. Tvirtai sakau, jog kultūra be kulto tampa nekultūringa. Reikia tik pažvelgti į mūsų bendraamžių begalinį religinį neišprusimą kalbant apie religinį matmenį ir paties Dievo vardo išstūmimą iš viešosios sferos vardan pasaulietiškumo, kuris nepripažįsta jokio regimo dvasinio matmens.“

„Kaip visuose pastatuose, taip ir katedroje yra kertinis akmuo, ant kurio laikosi visuma. Šis kertinis akmuo yra Kristus. Jei išlupsime šį akmenį, katedra subyrės. Ji taps tuščiu kiautu, skrynele be perlo, skeletu be gyvybės, kūnu be dvasios.”

„Katedra yra žmogiškojo genijaus vaisius, žmogaus šedevras. Žmogaus asmuo yra dieviškojo genijaus vaisius, Dievo šedevras“, – sakė arkivyskupas. Kai, pasak jo, Jėzaus asmenyje susivienijo tikras Dievas ir tikras žmogus, išsipildė Sandora tarp to, kas apčiuopiama ir kas neapčiuopiama. Ji ir toliau pildosi šioje ir kiekvienoje Eucharistijos aukoje, kai dalijamės amžinybę teikiančiu Kristaus kūnu.

„Pasakyti, kad esame laimingi švęsdami šias Mišias, kad Dievui gražintume tai, kas Jo, o žmogui – jo aukščiausią pašaukimą, būtų per maža“, – sakė Paryžiaus arkivyskupas Aupetit. (RK / Vatican News

2019 birželio 17, 15:50