Paieška

Vatican News
Trečiasis Velykų sekmadienis Trečiasis Velykų sekmadienis 

Trečiasis Velykų sekmadienis

Ko gero, mes, išgirdę Viešpaties klausimą: „Ar myli mane labiau negu šitie?“, ne iš karto sugebėtume rasti atsakymą, tačiau būtume laimingi, jei su įsitikinimu galėtume tarti: „Myliu… nežinau, ar labiau, negu kiti, bet taip, kaip sugebu.

Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.  Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21,1–19)

PRISIKĖLIMO DIENA

Jei pasitaiko, kad  nusiviliame meile, tada susiduriame su didele paslaptimi. Mūsų nuotaikos tampa panašios į širdyje kilusią audrą, atsiranda rizika, jog bus pažeisti susiklostę tarpusavio santykiai, ir kyla pagunda grįžti prie jau praėjusių gyvenimo patirčių. Tokiais atvejais galima užmesti visus pasaulio tinklus ir likti nieko nesugavus…

Akivaizdu, jog tą dieną po Jėzaus prisikėlimo, kuomet Petras ištarė: „Einu žvejoti“, jo širdį eilinį kartą buvo apėmusios abejonės ir nusivylimas. Jis grįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo. Jis vėl tėra vargšas žvejys, kasdien sunkiai besidarbuojantis, kad tik surinktų šiek – tiek pinigų pragyvenimui. Jo pėdomis paseka ir kiti apaštalai.

Panašu, kad mokinių širdyse viršų pradėjo imti baimė, sąstingis ir nerimas dėl ateities. Visuomet, kai pradedama abejoti meile, kai, galbūt, to kažkiek gailimasi, vienintelis rezultatas būna, jog liekame tuščiomis rankomis. Vien tik amžinos problemos, rūpesčiai, nesiliaujančios abejonės palydi mūsų dienas…

Nežiūrint nieko Jėzus nepasiduoda. Jis laukia savo mokinių kitame krante, nors šie Jo ir neatpažįsta. Jėzui pačiam tenka imtis iniciatyvos: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“. Mokinių atsakymas trumpas, tačiau išreiškiantis neviltį ir žlugimą. Jie neturi nieko, nes kartu su jais nėra To, kuris gaivina visą gyvenimą. Tada Jėzus vėl primena jiems save, gerąjį samarietį: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Tada ir įvyksta stebuklas: tinklai pilni žuvies, jų net beveik neįmanoma nutempti iki kranto.

Tai sujaudino Jėzaus mylimojo mokinio širdį, kuris vienintelis suprato tų įvykių reikšmę. Visuomet tai, kas svarbiausia, mes pajuntame širdimi. „Juk tai Viešpats!“ – sako Jonas Petrui, kuris, paklusdamas savo širdies balsui, trokšdamas kuo greičiau prisiliesti Jėzaus, šoka į vandenį.

Prisikėlęs Viešpats ateina pas savuosius, kad atgaivintų jų viltis, kad sugrąžintų į širdis meilę. Dievas niekuomet nepalieka savo žmonių, netgi ir tų, kurie būna netekę džiaugsmo ir vilties. Jis visuomet laukia mūsų kelionės meilės keliu. Apie tai Jis ir klausia savo bičiulį Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“, o Petras atsako: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu.“ Kalbasi tikroji Meilė ir meilės ieškanti širdis. Jėzus tai meilės ieškančiai širdžiai patiki savo avinėlius, aveles – visus žmones. Šis pažadas, be abejonės, į Petro širdį atnešė ir nerimo. Apaštalas tikrai negalėjo, girdėdamas tris kartus užduodamą klausimą: „Ar myli mane?“, neprisiminti tris kartus išmėginimo akimirką ištartų savo žodžių; „Aš jo nepažįstu“…

Drauge jis supranta, kad Viešpats žino apie jo nuoširdžią meilę.

„Sek paskui mane“ – sako Jėzus Petrui, kuris jau yra pasirengęs mirti ant kryžiaus ir žino, jog nėra didesnės meilės, kaip atiduoti gyvybę už tuos, kuriuos mylime, ir todėl reikia pamilti visą pasaulį. Petras jau yra naujas žmogus, Prisikėlimo žmogus.

Ko gero, mes, išgirdę Viešpaties klausimą: „Ar myli mane labiau negu šitie?“, ne iš karto sugebėtume rasti atsakymą, tačiau būtume laimingi, jei su įsitikinimu galėtume tarti: „Myliu… nežinau, ar labiau, negu kiti, bet taip, kaip sugebu. Noriu eiti paskui Tave ir būti Tavo mylimas“.

Tada ir mūsų širdyje įvyks Prisikėlimas…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 gegužės 04, 13:52