Vatican News

Šeštasis Velykų sekmadienis

Jei ne maloningasis Tėvas, švelnus Sūnus ir gyvybę teikianti Dvasia, sunkiomis mūsų gyvenimo akimirkomis tikrai nežinotume, ką galėtume padaryti su savo egoistiška meile.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.“  (Jn 14, 23–29)

MEILĖS DVASIA

„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“…

Svarbiausi žodžiai Evangelijoje kalba ne apie moralę, bet apie tikėjimą, kaip meilės su Dievu istoriją. Visa tai panašu į raginimą prisiglausti prie Dievo, taip, kaip vaikas glaudžiasi prie motinos krūtinės ir nenori atsitraukti, nes jam tai yra visas gyvenimas.  Galima būtų kažkiek perfrazuoti šiuos Kristaus žodžius: „Jei kas mane myli, gyvens mano žodžiu“.

Ko gero, mes tą Jėzaus pamokymą supratome ne visai teisingai, lyg būtų parašyta: „laikysis mano įsakymų“. Tačiau Dievo Žodžio neįmanoma sutraukti vien tik į įsakymus - jis yra kur kas didingesnis. Apaštalas Paulius savo laiške tesalonikiečiams sako: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“. Dievo Žodis yra tai, kas kuria, gimdo, uždega, atveria horizontus, nušviečia kelią, sėja gyvybę ir leidžia jai klestėti.

Mes mąstome: „Jei laikausi Dievo įsakymų, aš Jį myliu“. Tai nėra visiška tiesa, nes gali būti uolių krikščionių, kurie laikosi įsakymų iš baimės, siekdami naudos ar jausdami kaltę…

Mus mokė: „Jei gailiesi, Dievas tau parodys gailestingumą“. Tačiau iš tiesų gailestingumas ateina dar iki mūsų atgailos, gailestingumo metas paragina mus atgailai, nes Dievas iš meilės mums trokšta mūsų pasitaisymo…

Ką reiškia: mylėti Viešpatį Kristų? Kaip tai įmanoma parodyti? Gal meilė Dievui yra emocija, meilės ir gailestingumo darbai, maldos ir aukos? Tikrai ne. Meilė prasideda tada, kai mes pasiduodame Dievui, leisdami Jam mus mylėti. Dievo neįmanoma palenkti sau ar užsitarnauti Jo dėmesį. Dievą įmanoma tik priimti.

Kaip tik apie tai toliau ir kalbama šio sekmadienio Mišių Evangelijoje: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“. Mes esame Dievo dangus, kur gyvena Dievo pilnatvė, dangus, kuriame yra gyvasis Dievas. Mes esame ta dirva, ant kurios lyja gyvybės lietūs, kur saulė žadina gyvenimo želmenis. Taip viską vertindami, suprantame, kad mums priklausančių ir tvirtai delne suspaustų kelių mūsų meilės monetų neužtenka praktiškai niekam. Jei ne maloningasis Tėvas, švelnus Sūnus ir gyvybę teikianti Dvasia, sunkiomis mūsų gyvenimo akimirkomis tikrai nežinotume, ką galėtume padaryti su savo egoistiška meile. Viską gelbsti Išganytojo pažadas: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“. Tai pranašystė, kalbanti apie mūsų krikščionišką gyvenimą. Išmokyti ir priminti – du žodžiai, parodantys Dvasios veikimą. Ji primena mums didžius Jėzaus žodžius ir leidžia suprasti tai, kaip Dievas prabyla į mus „mūsų dienomis“.

Jėzus atsisveikina su apaštalais… Jis nuolankus: tikrai neišdėstė visko, bet dabar turi išeiti ir dar bus daugiau dalykų, kurių mokys Šventoji Dvasia. Jis yra laisvas: neuždaro savo mokinių savotiškame žodžių aptvare, bet parodo kryptį, aiškina, kokie horizontai atsiveria įtikėjusiems Jį mokiniams ten, kur gyvena Dvasia. Tai Bažnyčia, kurioje žmogiškumą sukilnina Dvasios dvelkimas, į kurią Dvasia surenka visus, ne vien tik senų laikų pranašus ir mokytojus ar šių dienų hierarchus, bet visus, kurių širdis palietė Kristus. Todėl mes ir nesiliaujame ieškoti Viešpaties pėdsakų, ilgėdamiesi tikrosios Meilės…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 gegužės 25, 13:00