Paieška

Vatican News
 Marija Guadalupė Ortiz Marija Guadalupė Ortiz  

Pal. Marija Gvadalupė Ortiz. Dievas kviečia - nebijok atsiliepti

Palaimintąja paskelbta Marija Gvadalupė Ortiz de Landazuri, pirmoji Opus Dei judėjimo narė pasaulietė iškelta į altorių garbę.

Gegužės 18 d. Madride palaimintąja paskelbta Marija Gvadalupė Ortiz de Landazuri (1916-1975), pirmoji Opus Dei judėjimo narė pasaulietė iškelta į altorių garbę. Gegužės 18-oji jai buvo ypatinga data – būdama septynerių, priėmė Pirmąją Komuniją, po dvidešimties metų pradėjo gyventi bendruomenėje, vėliau gegužės 18 d. pirmosios Mišios, švęstos jos įsteigtoje Opus Dei rezidencijoje Meksikoje.

Pasak kardinolo Angelo Becciu, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto, tai ypatingi sutapimai. Neatrodo, kad ji būtų juos pasirinkusi, tačiau taip giliai tikinčiai naujajai palaimintajai tai turėjo būti labai prasminga, nes tokios kaip ji krikščionės gyvenimas bėga Dievo akistatoje ir kiekviena detalė įprasmina dieną. Tai mus moko, kad turime vertinti viską, kas vyksta aplink, taip pat ir datą, kuri yra Dievo meilės mums ženklas, Dievo švelnumo ženklas.

Kardinolas Becciu pasakojo, kad naujoji palaimintoji nuo mažumės buvo gera krikščionė, ištikima sakramentams, Mišioms, tylos akimirkoms, kai eidavo į Bažnyčią. Tačiau tam tikru metu suvokė, kad krikščionybė nesibaigia mūsų akimirkomis praleistomis Bažnyčioje, ji neatsiejama nuo likusios dienos dalies. Ji pratęsė vienybę su Dievu savo darbe, įsipareigojimais. Toks yra grožis, esmė, tikroji buvimo Jėzaus mokiniu prasmė – esi krikščionis ne tik tam tikrais momentais, pagal tam tikrą laiką, esi krikščionis visada. Vienybė su Dievu, ją gilini, išgyveni maldoje, vėliau tęsi dienos bėgyje atlikdamas įprastą veiklą.

Marijai Gvadalupei  esminiu lūžio tašku tapo susitikimas su šv. Juozapu Marija Escrivá. Juo pasitikėjo taip, kad 1950 m. paliko viską, kad neštų Opus Dei žinią į Meksiką. Įspūdinga, kaip ją paveikė susitikimas su kunigu, jai tai pakeitė gyvenimą. Sakoma, kad taip turėtų būti, nes kunigas yra Dievo žmogus:  jei jis giliai tikintis, paveiktas Dievo meilės, tai negali likti abejingi tie, kurie prisiartina prie jo, kalbasi, jų sielose paliekama žymė. Tad jei Opus Dei steigėjas buvo Dievo žmogus, negalėjo likti abejingi tie, kurie prie jo priartėdavo. Taip nutiko ir Marijai Gvadalupei.

Likę apie trys šimtai jų laiškų rodo, kad Juozapas Marija Escrivá ne kartą palaikė ją kaip dvasios tėvas, tarp jų buvo užsimezgęs stiprus dvasinis ryšys, laiškai tapo dvasinio palydėjimo forma. Kai kuriuose laiškuose ji rašė, kad kunigas jai priminė kai ką padaryti geriau, tą ji matė kaip paraginimą tobulėti. Paskutinis laiškas buvo vos ne dieną prieš Juozapo Marijos Escrivá mirtį.

Marija Gvadalupė mirtį pažino anksti, būdama 20-ties, kai Ispanijos pilietinio karo metu jos tėvas buvo nuteistas sušaudyti, ji buvo su juo paskutinėmis akimirkomis dovanodama jam ramybę ir galiausiai sugebėjo atleisti jo žudikams. Ta ramybė grįžo ir kai mirė antrasis tėvas, dvasinis, šv. Juozapas Marija Escrivá, ir tada, kai pati Marija Gvadalupė stojo į savo mirties akivaizdą, praėjus vos kelioms savaitėms po Opus Dei steigėjo mirties. Ta ramybė, su kuria išgyvenama ligų kančia, ramybė, su kuria einama pasitikti mirties, kurios mes visi bijome – tai graži pamoka, kurią mums duoda šventieji. Visi anksčiau ar vėliaus susidursime su mirtimi. Jos bijoma, ir tai normalu. Prisimename pavyzdį, kad ir Jėzus bijojo mirties, tačiau šventųjų atveju nutinka kažkas ypatingo, kas turėtų nutikti kiekvienam mūsų. Jie nebijo mirties, nes per gyvenimą užmezgė gražų, tikrą meilės su Dievu santykį, jį jautė arti ir ši meilė kasdien augo. Mirtis tai skausmingas perėjimas, pabaiga, slėpinys, tačiau tai perėjimas į susitikimą su Jėzumi, kurį visą gyvenimą mylėjai, su kuriuo užmezgei gilų santykį ir esi ramus. Tai grožis Jėzaus, kuris mirė, kad mus išlaisvintų. Išlaisvintų iš baimės, kitaip mes paminame jo mirtį ir prisikėlimą. Reikia išsilaisvinti nuo to, kas neleidžia mums kurti ramaus, gražaus santykio su Dievu, kuris išlieka ir kuris leidžia pereiti į Dievo glėbį.

Naujoji palaimintoji savo gyvenimu įkūnijo Opus Dei žinią – mylėti Jėzų labiau nei bet ką kitą tiek profesiniame darbe, tiek kasdieniame gyvenime. Ji palieka palikimą – savo pilną atsidavimą Dievui. Marija Gvadalupė buvo išsiųsta į Meksiką, kur nebuvo buvusi, jai buvo patikėta žemė, nuosavybė – buvęs cukraus fabrikas. Jai pasakė: „Turi čia dirbti“. Taip ji su savo bendražygėmis atsidūrė prie griuvėsių krūvos ir ramiai ėmėsi darbo, nes viduje nešiojosi džiaugsmą, troškimą sukurti kai ką gražaus, kas išreikštų meilę Dievui, Dievo buvimą. Tad jos palikimas gali būti tai – jei Dievas tave kviečia, nebijok, atsiliepk, su Juo gali sukurti tokių dalykų, apie kokius nė neįsivaizduoji. (DŽ / Vatican news)

2019 gegužės 17, 19:15