Ketvirtasis Velykų sekmadienis
AMŽINYBĖ DABARTYJE, Mons. A. Grušas
Girdėti ir klausytis yra skirtingi dalykai. Klausymasis – tai valingas veiksmas, kuomet, pasinaudodami mums duotu jautrumu ir išmintimi, atkreipiame dėmesį į tai, kas yra sakoma. Deja, tenka konstatuoti, kad mūsų visuomenei dėl patiriamo streso, agresyvumo ir labai didelio informacijos srauto vis sunkiau yra klausytis. Girdime, bet nesiklausome, nes visiems amžinai reikia kažkur skubėti, galvoti apie kitus planus, būtinai atsitveriant nuo išorinių dirgiklių, tuo tarpu klausymuisi reikia laiko, susidomėjimo, dalyvavimo, pasidalijimo…
Laiške Romiečiams skaitome: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“. Šia prasme klausytis, reiškia: ne ieškoti žinių ar informacijos, bet siekti tikėjimo Tuo, kuris gali suteikti prasmę mūsų gyvenimui. Žmonėms reikia ne vien tik suformuluotų principų, doktrinos ir gražių minčių, bet patirties, poelgių, leidžiančių įprasminti mūsų dienas.
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas klausosi mano žodžių ir tiki tą, kuris mane siuntė, turi amžinąjį gyvenimą,“- girdime Kristaus žodžius. Klausytis, pažinti ir sekti Viešpatį reiškia amžinojo gyvenimo patirtį jau dabar: ne laikų pabaigoje, ne savotiškos amžinos dabartinio mūsų gyvenimo tąsos, bet gyvenimo pilnatvės dabar, nes mirtis jo nebegali sunaikinti dėl Jėzaus aukos ir dėl mūsų glaudaus ryšio su Juo. Mirtis baigia istorinę egzistenciją, tačiau nenutraukia gyvenimo, netgi priešingai: leidžia jam pražysti naujai, atbaigtai. Amžinasis gyvenimas nepriklauso ateities pasakojimams, bet yra mūsų dabartis.
Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdime Išganytojo užtikrinimą, skirtą Jo sekėjams, kuriuos Viešpats vadina avimis, save sulygindamas su Ganytoju: „Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“. Tai pažadas, kuriame nėra jokių išankstinių sąlygų, į kurį neprašoma duoti atsakymo, jame nėra jokių užslėptų minčių ir ribų. Dievas dovanoja savo gyvenimą kiekvienam iš mūsų tarsi galingą augimui skirtą daigą, kaip meilę užžiebiančią liepsną. Išganytojo pažadas iškelia mus į nuostabaus grožio gyvenimą, kuriame negali būti mirties ir sunaikinimo, kuriame jau prisiliečiame prie amžinybės ir gyvename ja. Evangelistas tiktai nurodo mums, kokiu būdu tai įmanoma pasiekti: reikia klausyti Jėzaus balso ir Jį sekti, tuo tarpu Viešpats jau iš karto atpažįsta Jam patikėtuosius žmones ir leidžia jiems įeiti į amžinąjį gyvenimą.
Drauge girdime nuostabų pažadą: „Niekas jų neišplėš iš mano rankos“. Buvimas Kristaus rankoje nereiškia mūsų etninės, tautinės ar kultūrinės tapatybės atsižadėjimo, tačiau leidžia mūsų mintims pakilti aukščiau, įveikiant visus žmones skaldančius barjerus. Tikinčio žmogaus tapatybę apibrėžia ne žemiškoji teritorija, dėl kurios kyla karai, netgi ne religija, kuri, klaidingai interpretuojama, sukelia nesantaiką, ir ne kultūra, kuria vadovaudamiesi pradedame diskriminuoti mažumas. Tikintis žmogus yra tas, kuris priklauso Jėzui ir klauso Jo balso. Jėzus yra visų Juo tikinčių ir pasitikinčių žmonių Mesijas, nešantis meilę, ir, Jo klausydami, mes atrandame savo vietą mūsų dabarties tikrovėje.
Dabarties, mums tapusios amžinybe…
