Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas (Velykos)
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)
UŽPILDANTI TUŠTUMA
Mes priklausome žemei ir laikui. Čia vyksta mūsų gyvenimas, čia susiduriame su įvairiais reiškiniais ir kitais žmonėmis. Visa, ką žinome ir suprantame, kyla iš kasdieninės patirties, gyvenant konkrečiose aplinkybėse. Mes liečiame ir matome…
Kristaus prisikėlimo neįmanoma sutalpinti šiose kategorijose: nežiūrint nieko, jo neįmanoma padaryti istorijos mokslu, nes nė viena iš evangelijų nepasakoja, kaip įvyko prisikėlimas. Kiekvienas evangelistas tą „pirmąją dieną“ aprašo savaip, kitaip, negu kiti, ir, labai norint, įmanoma netgi sakyti, kad tie pasakojimai vienas kitam kažkiek prieštarauja.
Pagal apaštalą Joną, viskas sutelkta Jeruzalėje: Jėzaus mirtis, susitikimas su Marija Magdaliete, pasirodymas mokiniams Paskutinės Vakarienės kambaryje įvyksta per trumpą laiką tą pačią dieną. Tuo tarpu evangelistas Matas sako, jog Jėzus su mokiniais susitinka Galilėjoje, iki kurios nukeliauti reikėjo keturių dienų. Lukas kalba dar ir apie du mokinius, kurie tą pačią dieną nusivylę keliavo į Emausą ir ten duonos laužymo metu atpažino Jėzų. Evangelijoje pagal Morkų apskritai atrodo, kad sudėti vienas kitam prieštaraujantys faktai, Lukas pasakoja apie du baltais drabužiais apsirengusius žmones, kurie apaštalams praneša apie Jėzaus prisikėlimą, Matas mini angelą, „nuritusį nuo angos akmenį ir atsisėdusį ant jo“, tuo tarpu pagal evangelistą Joną pats Jėzus, kaip sodininkas pasirodo Jo ieškančiai Marijai Magdalietei.
Vienintelis dalykas, dėl kurio sutaria visi evangelistai, yra žinia, kad visi, Velykų rytą nuėję prie Jėzaus kapo, jį rado tuščią …
Gali atrodyti keista, ir tai tikrai neįtelpa į žemiškąsias patirtis, tačiau šiuo atveju kaip tik tuštuma ir atskleidžia Viešpaties buvimą. Tuščias kapas, tarsi nereikalingi daiktai paliktos drobulės ir skepeta mums kalba apie gyvenimą, „niekas“ liudija „Viską“.
Tikėti tai yra esminis dalykas krikščioniui. Šventasis Paulius ne veltui atkreipia į tai dėmesį: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“.
Jėzaus prisikėlimas yra ne istorijos, bet tikėjimo dalykas. Tai ne kronikos epizodas, bet faktas, persmelkiantis ir sukrečiantis visą žmogaus egzistenciją. Mes turime tikėti Jėzaus prisikėlimu ne vien todėl, kad tai moko Bažnyčia, ir netgi ne todėl, kad tai parašyta Evangelijoje, tuo labiau, kad, kaip buvo kalbėta prieš tai, tie aprašymai nėra iki galo aiškūs, bet todėl, kad tai patiriame: Jėzus yra gyvas ir gyvena mumyse, ir mes Jį atrandame savyje diena iš dienos, susidurdami su gyvenimo priešingybėmis. Evangelija kaip tik ir pasakoja, kaip Jėzaus mokiniai patyrė ir išgyveno Jo buvimą. Tai ir žinia, jog Prisikėlusio Viešpaties buvimą įmanoma patirti tada, kai mes leidžiamės Jo vadovaujami, ir tada susitinkame su Juo ten, kur niekuomet nebūtume to planavę.
Reikia tik išdrįsti atverti savo širdį, kad suprastume, jog Jėzus yra gyvas ir teikia gyvenimą. Kristus ne „grįžo į gyvenimą“, Jo miręs kūnas buvo ne atgaivintas, bet perkeistas tiek, kad apaštalams ne iš karto pavyko Jį atpažinti. Jėzus yra tas pats ir visiškai atsimainęs.
Velykos – tai ta perėjimo diena, kai Viešpats ir visi mes, kurie Jį tikime, pereiname į šviesą. Reikia tik leisti prisikėlusio Jėzaus kapo tuštumai užpildyti širdį, meilei vadovauti visiems mūsų pasirinkimams, kad mes būtume dovana kitiems, taip liudydami su mumis gyvenantį Dievą.
(Mons. Adolfas Grušas)
