Vatican News
Marselio arkivyskupas Georges Pontier Marselio arkivyskupas Georges Pontier  (AFP or licensors)

Prancūzijos vyskupų temos: išnaudojimai, sumaištis visuomenėje, bioetika, ES rinkimai

„Kvietimas atsiversti ir pasitikėti, skambantis gavėnios laiku, šiais metais turi ypatingą akcentą dėl įvykių pasaulyje ir mūsų Bažnyčioje“, – sakė Marselio arkivyskupas Georges Pontier, pradėdamas Prancūzijos vyskupų konferencijos pavasario suvažiavimą.

Jis visų pirma paminėjo pasaulinį susitikimą Vatikane vasario 21–24 dienomis, skirtą nepilnamečių apsaugai ir piktnaudžiavimų ar išnaudojimų prevencijai. „Buvo kalbama, kaip sustiprinti sąmoningumą dėl bendros ir visuotinės atsakomybės, apsvarstyti būdus reaguoti į pažeidimus ir nusikaltimus“, – sakė prancūzų ganytojas. Pagrindinis siekis, apibendrino jis, yra užtikrinti, kad Bažnyčia būtų saugūs namai vaikams ir jaunuoliams. Jis priminė, kad tęsiasi permaininga byla dėl Liono kardinolo Barbarino atsakomybės, kuri įnešė daug sumaišties ne vien Liono arkivyskupijoje. Arkivyskupas taip pat paminėjo vienuolių ir kunigų agresijos epizodus prieš moteris vienuoles. Visi šie įvykiai sklinda ratilais Bažnyčioje Prancūzijoje ir už jos ribų: ne dėl žiniasklaidos pranešimų, o dėl pačios Bažnyčios visuotinumo. Tai, kas įvyksta vienoje šalyje, paliečia ir kitas. Tai tik pabrėžia, kokios gali būti giliai įsigėrusio melo pasekmės kunigų ir pašvęstųjų gyvenime, kiek klaidų, nuodėmių ir skausmo jis gali sukelti Bažnyčioje ir kokia reikli yra vyskupų tarnystė. Marselio arkivyskupas taip pat priminė sąsajas tarp seksualinio išnaudojimo ar piktnaudžiavimo ir piktnaudžiavimo valdžia bei sąžine, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, klerikalizmo.

„Mes žinome savo atsakomybę dėl vaikų ir jaunuolių, kurie yra priimami Bažnyčioje. Mes negrįšime atgal. Viešpats to mūsų prašo kaip teisingumo pareigos, atsivertimo darbo ir būtinybės dėl misijų. Aukų kančia yra visos Bažnyčios kančia. Jų ryžtas tapo mūsų“, – pabrėžė arkivyskupas Pontier.

Jis atkreipė dėmesį į tą terpę, kurioje gyvena ir darbuojasi Bažnyčia, į plačiąją visuomenę, kurioje, anot ganytojo, paplito nerimas ir neužtikrintumas. „Geltonųjų liemenių“ protestai, nors ir buvo sutepti prievarta ar netoleruotinais pareiškimais, išreiškia jausmus, kuriuos jaučia daug piliečių – prislėgtumą dėl augančios nelygybės, dėl kai kurių teritorijų apleidimo tiek miestuose, tiek kaimuose, dėl mažėjančių pajamų, dėl sunkumų įsidarbinti, dėl uždarbio nepakankamumo šeimos išlaikymui ir dėl jausmo, kad niekam nerūpi. Tai krizė, kuri reikalauja rimtai apmąstyti, kodėl dingo pasitikėjimas atsakingaisiais ir kaip sugrąžinti pasitikėjimą politika. Bažnyčia į šiuos reiškinius turi žvelgti per visapusiško išsivystymo prizmę, pagal popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si’“.

Visapusiško žvilgsnio reikia bioetikos klausimais, pabrėžė Marselio arkivyskupas. Katalikiška bioetika remiasi tvirta žmogaus samprata, kuri neatskiria asmens nuo jo kūno, pripažįsta kiekvienos žmogiškos būtybės žmogiškumą, pabrėžia asmenų ryšius, dėmesiu šeimai prisideda prie ilgalaikės ir atsakingos laimės. Tokia bioetika mūsų bendrą žmogiškumą suvokia kaip įpareigojimą brolybei.

Kur ir kada tokia brolybė iš tiesų užtikrinama? Mūsų sugebėjime rūpintis trapiausiais ir pripažinti, jog pačiame silpniausiame švyti žmogaus orumas. Šioje vietoje, pasak vieno filosofo, yra „žmoniškumo slenkstis“. Techninių galimybių integravimas su visiems lygiu orumu pagrįsta brolybe yra kilnus bioetikos darbas. Tokia bioetika atstumia liberalią eugeniką, kuri skverbiasi į mūsų mentalitetą ir kurią genetikos pažanga padarė taip lengvai, netgi teisėtai įvykdoma, atsikratant tų, kurie įvertinami kaip nepajėgūs arba „nepakankamai efektyvūs“.     

Marselio arkivyskupas paminėjo už dviejų mėnesių įvyksiančius Europos Parlamento rinkimus. Kalbėdamas apie bendros Europos projektą Georges Pontier pripažino, kad daug dešimtmečių vyravusį pasitikėjimą keičia neužtikrintumas: Jungtinės Karalystės išėjimas, labai kritiškas populistinių judėjimų nusistatymas, su migrantais susijusios problemos, nesutarimas dėl kompetencijų paskirstymo tarp ES institucijų ir nacionalinių valstybių yra lemiami klausimai.

Nacionalistinio atsigręžimo vien į save ir užsidarymo savyje akivaizdoje reikia mąstymo apie Europos bendrąjį gėrį, kurio kontūrai dabar atrodo išblukę. Europos bendras gėris yra daugiau už bendrą rinką ar ekonominę gerovę. Viena iš jo šaknų yra pastangos dėl taikos. Ir nors taika Europoje jau ilgokai tęsiasi, negalima apsnūsti ir apsigauti mintimi, kad taika užtikrinta. Kitas pamatinis dalykas yra bendrų vertybių pripažinimas ir skleidimas – žmogaus teisių, žmogaus orumo. Galbūt laikas į bendrąjį gėrį įtraukti tautų ryšius, pagarbius, be hegemonijos? Šiais klausimais reikia ramių, sąžiningų ir gilių debatų. (RK / Vatican News)

2019 balandžio 02, 16:58