Penktasis gavėnios sekmadienis
Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1–11)
PIRMAS AKMUO
Rašto aiškintojai su fariziejais atvedė pas Jėzų moterį, kuri, anot jų, pagal Įstatymo nuostatus turėjo būti užmušta akmenimis. Iš tikrųjų Įstatyme buvo parašyta kiek kitaip: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti“. Jėzaus priešininkai nepasivargino surasti nusikaltusį vyrą. Visuomet būna taip: kentėti tenka silpniesiems, niekieno neginamiems. Kaltintojams net ir nerūpėjo tiesa. Jėzaus nuomonės jie klausė, turėdami kitokių ketinimų. Evangelistas rašo: „Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti“.
Kažin, kodėl mes galvojame, kad žmogus yra suinteresuotas žinoti tiesą?…
Visais laikais buvo taip: žmonės ieško pretekstų pradėti karą, norėdami sunaikinti savo priešą ar, paprasčiausiai, siekdami įtvirtinti savo pranašumą prieš kitus. Taip elgdamiesi mes net nesuprantame, kokie juokingi ir nepagrįsti yra tie pretekstai, kiek jie būna nutolę nuo tikrovės, nes tais atvejais galvojame vien tik apie save, o juk nė vienas iš mūsų negali sakyti, jog žino visą padėtį ir tikrai objektyviai gali spręsti apie situaciją. Daugiausia, tai tebus mūsų pačių požiūris. Todėl ir išsakome savo tvirtą nuomonę, tačiau tame nėra nieko tvirto, aiškiname, bet tokiuose žodžiuose nėra nieko iki galo aiškaus. Pasaulyje vardan demokratijos, kaip ją supranta vieni, paneigiamos kitų teisės, vienų religija tampa priežastimi nekęsti kitos religijos atstovų, o visam tam paprastai tereikia kažko, už ko būtų galima „užsikabinti“.
Tą dieną moterį apsupę „teisieji“ jau buvo pasirengę sviesti pasiimtą akmenį, pataikyti į auką ir skubiai paslėpti rankas už nugaros, pasislepiant anoniminėje minioje, pateisinant save kitų elgesiu. Taip visuomet daroma, aiškinant, jog privalėjome elgtis taip, kaip visi, nors širdyje kažkam ir nepritarėme. Mums atrodo, jog tik pirmasis, sviedęs akmenį, prisiima visą atsakomybę už pasmerkimą ir galimą nusikaltimą. Apskritai šiais laikais žodis „atsakomybė“ nėra labai populiarus, nes visuomet įmanoma atrasti tą, kuris „pradėjo pirmas“, todėl ir atsakomybę galima permesti ant jo pečių. Kur kas populiariau sakyti: „girdėjau kalbant“, „pasakojo“, taip įsivaizduojant, kad mes patys tik stovėjome kažkur nuošalėje, tačiau nepastebime, jog taip tęsiame blogio grandinę. Taip vienos represijos seka kitas represijas, kerštas keičiamas kitu kerštu, kol galiausiai net nebesuvokiame, kas iš tiesų yra kaltas dėl mumyse ir aplink mus esančio blogio. Mes juk nekalti, mes tik elgėmės, „kaip kiti“…
Iš tikrųjų gi kiekvienas akmuo, kurį mes nešiojamės kišenėje, visuomet yra „pirmasis akmuo“, reiškiantis jog mes esame atsakingi už savo darbus …
Veikiausiai šis supratimas ir paskatino Rašto aiškintojus ir fariziejus atsisakyti ankstesnių planų.
Sugautoji moteris tikriausiai tikėjosi tik vieno: kad kuo greičiau prasidėtų bausmė, ir kuo greičiau pasibaigtų, kad tektų kuo mažiau kentėti, tačiau virš galvų pakelti akmenys nukrito ant žemės, nepadarę jokios žalos, ir kaltintojai vienas po kito ėmė trauktis. Jėzus irgi nepasmerkė moters, palikdamas ant žemės paslaptingą užrašą, kad suteiktų nusikaltusiajai naują galimybę. Jis sako moteriai: „Eik!“, ir ji, toji moteris, tampa ypatinga Dievo gailestingumo pasiuntine, nešančia žinią apie tai į žmonijos ateitį. Ateitį, kuri, ko gero, dar neatėjo…
(Mons. Adolfas Grušas)
