Paieška

Vatican News

Dievo tyla

„Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė…“. Šiais pranašo Izaijo žodžiais Didžiojo Penktadienio liturgijoje apibūdinamas Jėzus, Skausmo Vyras, nešantis visos tautos skausmą ir nuodėmes.

Jėzaus tyla yra vienas išskirtinių Jo Kančios ženklų. Jau nuo pat suėmimo Jėzus atrodo esąs beveik pasyvus. Iš Jo lūpų girdime tik vieną – kitą atsakymą, tačiau daug dažniau Jo tardytojai yra priversti taikytis su paslaptinga tyla. Šis Jėzaus tylėjimas visų pirma atrodo kaip protestas: protestas prieš neteisingą kaltinimą, visiškai neteisėtą suėmimą, tuo pat metu tapdamas kaltinimu, visiems atskleisdamas piktą valią tų, kurie Jį suėmė, Jį kaltina, kankina, žudo… Tokios tylos pavyzdžių visuomet galime sutikti persekiojimų bei politinės kovos istorijoje.

Tačiau Jėzaus atveju toji tyla yra nesuvokiamai didingos meilės išraiška. Susidūrus su nežabotu žiaurumu, vienintelė suprantama žmogiška reakcija būtų pasipriešinimas, tuo tarpu Jėzus to atsisako ir net priekaištauja Jį ginklu mėginusiam ginti mokiniui: „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ Tai Dievo meilės žmonijai taurė, todėl Išganytojo tyla reiškia kitų žmonių nuodėmių prisiėmimą bei siūlomą besąlygišką atleidimą.

Šiuo momentu paaiškėja, kodėl Jėzus toks tylus savo kančioje. Jis tyli, nes už Jį kalba Jo veiksmai. Tai, ką Jėzus daro savo kančios metu, mums atskleidžia dangaus Tėvo veidą, kuris spinduliuoja meilę, dosnumą ir atsidavimą savo kūriniui. Kaip tik tą akimirką suvokiame, kokie skurdūs yra mūsų žodžiai, kuriais mėginame paaiškinti tai, ką Jėzus yra dėl mūsų padaręs. Laiško Žydams autorius kalba apie Jėzų, „atjaučiantį mūsų silpnybes, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį“. Didžiausia  Dievo meilės išraiška – tai pasirengimas Sūnuje pasidalyti su žmogumi jo kentėjimais.

Tiesa, lieka amžinas klausimas: kodėl Dievas norėjo dalytis kentėjimais, o ne juos pašalinti? Šis klausimas iškyla visuomet, susitikus kenčiantį žmogų, patiems susidūrus su kančia. Juk ir Evangelijoje dažnai matome Jėzų, pašalinantį kančios priežastis, gydantį ligonius, netgi prikeliantį mirusius, tačiau lemiamą akimirką visą kančią Jis pasiėmė sau, nerodydamas jokių pastangų daryti kokį nors stebuklą. Netgi po Jėzaus prisikėlimo Jo mokiniai ir visa bendruomenė buvo priversta susidurti akis į akį su kančia ir savo pačių silpnumu.

Didįjį Penktadienį, kontempliuodami Nukryžiuotąjį susiduriame su ta pačia problema. Mėgindami klausti susidursime su ta pačia tyla, kurią patyrė Jėzaus tardytojai. Atsakymas į mus kankinančius klausimus neateina tuojau pat. Išganytojo pavyzdys ragina mus kitaip išgyventi savo kančią, drauge su Juo, kad paskui sulauktume gerosios žinios. Juk mylėdami neprašome paaiškinimų, bet esame kartu visuose išmėginimuose. O jei sakome, kad Dievas mus myli ir mes mylime Jį, tenka pasitenkinti ta Didžiojo penktadienio tyla.

Paaiškinimas ateis vėliau, išaušus Velykų rytui. Tada nebeklausinėsime apie kančią, bet džiaugsimės pergale.

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 balandžio 19, 08:12