5 mintys Velykų laiko sekmadieniams

„Evangelijos ritmu – kaip gyventi gavėnios ir Velykų laiką“ tai Mariangela Tassielli knyga, pristatanti kelias mintis,  kaip švęsti Velykų laiko sekmadienius, kad kiekvienas jų būtų šventiškas ir meditacinis.

Šviesa gydyti mūsų žaizdas

„Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. (Jn 20, 27)

Kiek neigiamų patirčių verda mumyse ir įtikina mus uždaryti savo gyvenimo duris. Tačiau Prisikėlusysis ir toliau tiesia savo sužeistas rankas. Kviečia paliesti, pažvelgti nauju žvilgsniu, atrasti tai, kas jis yra Dievui: ne smūgio poveikis, tačiau jo gailestingumo veiksmų, jo meilės mums pasekmė.

Tos žaizdos tai apčiuopiamas liudijimas, kokia konkreti yra jo meilė. Tuo pat metu kiekviena mūsų žaizda gali tapti naujos šviesos langu pasauliui, jei ji išgyvenama Dievo akivaizdoje ir pagal Evangeliją.

Lūkesčiai ir nusistatymai

„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.  Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“. (Lk 24, 15-16)

Prisikėlęs Jėzus ir toliau artinasi prie saviškių, bet jie neatpažįsta jo. Taip nutinka ir mums: yra nemažai situacijų, kai Dievas prisiartina, prisijungia prie mūsų, nurodo kuriais keliais eiti. Tačiau dažnai jo atsakymas kitoks nei mūsų lūkesčiai, jis siūlo ne tai, ko tikėjomės. Stenkimės išmokti nutildyti savo lūkesčius ir išankstines nuostatas, taip pat ir Dievo atžvilgiu. Leiskimės jo pasiekiami, kad jo šiandienos žinia mūsų istorijai, tarnystės siūlymai, dalijimasis, meilė mus atverstų.

Dievo švelnumas

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.  Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“. (Jn 10, 10. 14)

Daugelis mūsų gali klaidinančiai suprasti Ganytojo paveikslą. Turime pasistengti konktekstualizuoti: kai Jėzus pasitelkia šį įvaizdį, jis tai daro dėl žmonių, gerai pažįstančių ganytojo gyvenimą ir jį lydinčius jausmus. Jis žino, kokia svarbi kiekviena avis, kokia ji unikali. Šis ganytojas, kurį Velykos mus skatina kontempliuoti, mums suteikia galimybę atrasti rūpestį, globą, dėmesį, pasiaukojimą, švelnumą, su kuriuo Dievas sergi mūsų gyvenimą, apsaugodamas nuo bet kokio blogio.

Kvietimas meilei

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9)

Kiekvienas veiksmas, kiekvienas žodis, visas Jėzaus gyvenimas Evangelijos mokiniui tampa kvietimu sekti jį, mokytis iš jo, veikti pagal jo logiką, palaipsniui leistis perkeičiamam. Kvietimas meilei veikiausiai yra pirmas ir labiausiai reikalaujantis atsiliepti, gal ir pats sunkiausias, nes reikalauja radikalaus žingsnio: nuo savęs link Dievo, nuo mūsų vertinimo kriterijų iki jo. Tačiau šis gilus atsivertimas leidžia mums gyventi Evangelijos ritmu.

Laimės pasirinkimas

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12)

Pažinusiam Prisikėlusįjį pasirinkti meilę tai ne pastanga, drausmė, kuriai reikia paklusti, ne įstatymas, kurį reikia gerbti. Pasirinkti meilę tai atsiliepti į tave kviečiantį balsą, tai priimti dovaną, kuri tau dovanojama, tai pilnatvės patirtis, jau pripildžiusi gyvenimą. Pasirinkti meilę reiškia palikti savo gyvenimo duris atvertas Dievo Dvasios veikimui, kad būtume perkeisti meile. (DŽ / Aleteia)