Paieška

Vatican News
Sūnaus nusidėjelio grįžimas pas gailestingąjį Tėvą Sūnaus nusidėjelio grįžimas pas gailestingąjį Tėvą 

Ketvirtasis gavėnios sekmadienis

Sugrįžti – tai dovana, Dievo malonė, kurios Jis niekuomet negaili žmogui. Tik tada, jei atrandame drąsos pažvelgti į savo žaizdas, neišsigąsti į sugrįžimą vedančio kelio, galime būti tikri, jog ir Tėvas mus „pažins iš tolo“ ir ateis pas mus. Dievas niekuomet nepaliauja ėjęs pas žmogų.

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis. Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko“. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“. Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ (Lk 15,1-3.11-32)

ATRASTI MEILĘ

Šio sekmadienio palyginimas apie gailestingąjį tėvą iš tiesų yra labai šiuolaikiškas. Klausydamiesi jo mes lengvai jaunėlio sūnaus paveiksle galime įžvelgti šių dienų jaunuolį, vieną iš tų, kurie, netekę tikrųjų vertybių suvokimo, renkasi kelius, kurie jiems atrodo lengvesni, nors iš tiesų yra kupini skausmingų pasekmių tiek kūnui, tiek sielai. Jauni žmonės išeina iš savo namų, nusigręždami nuo paprasto ir, jų nuomone, neįdomaus gyvenimo. Jiems jis atrodo pernelyg paprastas, pernelyg apskaičiuotas ir todėl monotoniškas, be jokių sukrėtimų ir iššūkių.

Vadinasi, tokio gyvenimo reikia atsisakyti…

Iš tikrųjų mes patys ne kartą susiduriame su šiuo konfliktu, kylančiu tarp to, kas patrauklu, ir to, kas teisinga. Paradoksalu, bet tokiais atvejais niekuomet negalėtume pasakyti, koks bus mūsų sprendimas.

Nederėtų pamiršti, jog tas jaunuolis, apie kurį savo palyginime kalba Jėzus, esame mes patys, nesvarbu, ar būtume paaugliai, jauni žmonės, subrendę ar jau senstelėję. Tai mes įsipainiojame į neapgalvotus ir prieštaringus sprendimus, kurie gali skirtis, priklausomai nuo mūsų amžiaus, tačiau vis tiek lieka tokiais. Tai gali būti netikėta santuokinio gyvenimo krizė, nusakoma žodžiais: „Nebemyliu tavęs“! Tai gali būti akimirka, vedanti į nežinomybę, kai atsiduodame susižavėjimui ir jausmams, nors tai gal ir drumsčia vidinį pasaulį ir gadina tarpusavio santykius. Tai gali būti valdžios troškimas, galintis apimti kiekvieną žmogų bet kuriame jo amžiaus tarpsnyje ir bet kokiame luome… neišskiriant ir kunigų.

Tai patirtys, paliekančios vien tik skausmingas ir atviras žaizdas, nors viskas, atrodytų, prasideda taip paprastai: „Noriu išeiti iš namų“…

Taip prasideda nuotykis, kuomet nueiname kelią nuo svaiginančios pirmo susižavėjimo patirties iki gyvenimo kiaulidėje šleikštulio. Kaip tik šios beviltiškos situacijos suvokimas palyginimo jaunuoliui davė impulsą „susimąstyti“. Visuomet, kai ko nors nesugebame pasiekti protingais sprendimais ir meile, esame priversti tai priimti, būdami pasimetę ir nusivylę, nebent mus ištiktų nelaimė priprasti prie „kiaulių piemens“ statuso, vadinant tai pramoga.

Susimąstyti ir sugrįžti – tai dovana, Dievo malonė, kurios Jis niekuomet negaili žmogui. Reikia tik nuolankios ir jautrios širdies, kad mokėtume šią dovaną priimti. Kai apsigalvojame ir grįžtame, mums tenka pasirengti pereiti visus skausmingus tokio grįžimo etapus, be kurių jis yra neįmanomas. Jie visi yra esminiai: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Nusidėjau“. Jei to pritrūktų, mūsų kelionė nebūtų grįžimas, o tik mėginimas pabėgti nuo savęs.

Jei mes savo gyvenimo akiratyje neįžvelgiame namų, tada ir Tėvas negali mūsų matyti. Tik tada, jei atrandame drąsos pažvelgti į savo žaizdas, neišsigąsti į sugrįžimą vedančio kelio, galime būti tikri, jog ir Tėvas mus „pažins iš tolo“. Jis atpažins mus ne tiek akimis, kiek širdimi, ir ateis pas mus. Iš tikrųjų Dievas niekuomet nepaliauja ėjęs pas žmogų, tačiau, kai mes patys padarome bent žingsnį link Jo, visa tai pajuntama širdimi.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“. Dievo gailestingumas nėra niekuo apribotas. Jis ir tik Jis grąžina grįžtančiam žmogui gyvenimą ir meilę.

Dievo meilei nėra laiko skrupulingai analizuoti sugrįžtančio pas jį žmogaus elgesio. Jis priima ir nuodėmes ir atgailą, kad tiktai mes turėtume naują gyvenimą. Jo neglumina ir nesaisto vyresnieji vaikai, kurie, manydami esą be nuodėmės iš tikrųjų gyvena nuodėmėje, nes drįsta kaltinti Tėvą, kad šis parodo neprotingą ir perdėtą gailestingumą. Ir jis yra kviečiamas į namus, kad galėtų džiaugtis brolio sugrįžimu.

Dievas žino, kad be laukimo, be meilės, be ilgesio negali būti gailestingumo, ir Jis, dosnus gailestingumo, eina mūsų gatvėmis, ieškodamas žmogaus ir siūlydamas savo meilę.

Kad tik mes norėtume ją atrasti… (Mons. Adolfas Grušas / Vatican News.)

2019 kovo 30, 11:34