Ispanijoje palaimintaisiais paskelbti seminaristai kankiniai
Kaip tūkstančiai kitų, šie jaunuoliai tapo Antrosios Ispanijos Respublikos, gyvavusios 1931–1939 metų laikotarpiu, antikrikščioniškos ir žudikiškos revoliucijos, maitintos marksistine ideologija, aukomis. Revoliucija siekė sunaikinti Bažnyčią ir rengė sistemines katalikų dvasininkų ir vienuolių, vyrų ir moterų, senų ir jaunų, žudynes.
1910 metais gimęs Angelas Cuartas Cristóbal jau buvo įšventintas diakonu, kai pakliuvo į revoliucionierių rankas ir spalio 7 dieną buvo nužudytas. Tą patį spalį nužudyti dar penki Oviedo seminarijos auklėtiniai. Marianas Suarez Fernández taip pat buvo 24 metų amžiaus, Jėzus Prieto López ėjo 22-uosius gyvenimo metus, tiek pat už kelių dienų būtų sukakę ir Cesariui Zurro Fanjul. Žūties dieną 1934 metų spalį Juozapas Maria Fernández Martínez ir Jonas Castañón Fernández buvo vos, atitinkamai, devyniolikos ir aštuoniolikos metų.
1911 metais gimęs Emanuelis Olay Colunga išvengė mirties 1934-aisiais, tačiau 1937 metų vasarą revoliucionieriai jį aptiko, uždarė į kalėjimą, o rugsėjį įvykdė egzekuciją. 1916 metais gimęs Sikstas Alonso Hevia kelerius metus gyveno slapstydamasis, tačiau 1937 metų gegužės mėnesį buvo aptiktas ir nužudytas peiliu. 1914 metais gimęs Liudvikas Prado García taip pat gyveno pogrindžio sąlygomis tol, kol 1936 metų rugsėjį buvo atrastas ir nužudytas.
Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje kardinolas Becciu kalbėjo apie jų drąsią ištikimybę Dievui. Jie išgirdo Viešpaties kvietimą „sek paskui mane“, atsakė į jį ir, atėjus laikui, neišsižadėjo savo meilės ir sutiko būti iškelti ant kryžiaus greta jo.
„Jie buvo pasiryžę eiti savo pašaukimo keliu, nepaisant religinės netolerancijos klimato ir suprasdami, su kokiomis negandomis ir pavojais susidurs. Su ypatinga stiprybe jie ištvėrė iki pat savo gyvenimo pabaigos, neneigdami fakto, kad buvo seminaristai formacijos kelyje. Patvirtinimas apie buvimą seminaristais prilygo mirties nuosprendžiui, kuris galėjo būti įvykdytas tuoj pat ar atidėtas, tačiau neišvengiamas. Ir vis dėlto kiekvienas iš jų sąmoningai atidavė gyvybę už Kristų“, – sakė kardinolas Becciu.
Tokiu būdu, anot jo, jaunieji kankiniai paliudijo tą gyvenimą, kuris jiems buvo duotas krikšto metu ir kuris nėra vien kūniškas, bet dieviškas, Kristaus mirties ir prisikėlimo dalis. Todėl ir kūno mirtis jo negali sunaikinti.
Šiuos iš paprastų krikščioniškų šeimų Astūrijos žemėje kilusius jaunuolius Bažnyčia pripažįsta palaimintaisiais, nes juose spindėjo ta šviesa, kuri tikintiesiems apšviečia kelią ir šiandien. Bažnyčia dėkoja už Viešpaties galybę, kuri pasireiškė jų herojiškos mirties aplinkybėmis. Jie primena, kad Kristaus meilė yra svarbiausias pasirinkimas, o nuoseklumas gyvenime gali kainuoti gyvybę, jog kompromisai su savo sąžine nėra priimtini, o Dievo autoritetas didesnis nei žmonių.
„Savo gyvenimo šventumu naujieji palaimintieji kalba šiandieninei Bažnyčiai. Jie savuoju krauju išaukštino Bažnyčią, juose spindėjo kunigystė. Visi esame sukrėsti skandalų, kuriems, rodos, nėra galo ir kurie bjauroja Kristaus sutuoktinės veidą. Mums reikia seminaristų, kunigų, pašvęstųjų asmenų, ganytojų, kurie būtų tokie dosnūs, kaip ir šie Oviedo kankiniai. Mums reikia sąžiningų ir nepriekaištingų kunigų, kurie vestų sielas pas Dievą, neskaudintų Bažnyčios ir nepapiktintų Dievo tautos“, - kalbėjo kardinolas Becciu ir pridūrė: „Naujieji palaimintieji savo žinia ir savo kankinyste kalba visiems mums ir primena, kad mirti dėl tikėjimo yra tik kai kuriems skirta dovana. Tačiau gyventi tikėjimu yra visiems skirtas kvietimas“. (RK / Vatican News)
