Aštuntasis eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė mokiniams palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“. (Lk 6, 39–45)

ŽODŽIAI IŠ ŠIRDIES

Jei norime geriau pažinti žmogų, visuomet turime atidžiai klausytis to, ką jis kalba, nes žodžiai, išeinantys iš mūsų lūpų, yra širdyje slypinčių turtų išraiška. Žinoma, gali atrodyti, jog tai tik bendravimo priemonė, tačiau iš tiesų mes visuomet, priklausomai nuo situacijos, renkamės gerus ar piktus žodžius, o tai jau yra vidinio apsisprendimo pasekmė.

Kodėl į vienus žmones prabylame piktai, nekantriai, agresyviai, priešiškai, tuo tarpu kitiems skiriame švelnius, supratingus, geranoriškus, paremiančius ir įvertinančius žodžius? Atsakymą į tai randame šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje: „Medžio vaisiai atskleidžia, kaip juo buvo rūpintasi, žmogaus kalba parodo jo širdies polinkius“.

Pasirodo, jog iš tiesų ne mes savo kalba vertiname kitus, bet leidžiame kitiems pamatyti, ko patys esame verti: šališki, ar teisūs, svetingi, ar priešiški, linkę bendrauti, ar užsidarę savyje, sąžiningi, ar melagiai, atviri, ar veidmainiai…

Mums visiems derėtų melsti Viešpatį malonės išmokti kalbėti tiesiai, atvirai, pagarbiai, geranoriškai, būti pasirengusiems atsipašyti už skriaudą, linkusiems pripažinti ir įvertinti aplink mus esantį gėrį. Mokėti viską vertinti garbingai, tegul ir pačiam nukenčiant – tai tikrai didelė Dievo dovana. Taip elgdamiesi savo bendruomenėse, darbovietėse mes gauname progą maksimaliai suartėti su Viešpačiu, mūsų širdyje brandinančiu gerumo ir šventumo vaisius.

Jėzus moko mus skaidrumo ir teisingumo neapsiribodamas bendrais nurodymais, tačiau nubrėždamas mūsų gyvenimo kelią.

Būdami akli, neturime vadovauti kitiems akliesiems, o jausdami savo akyje rąstą, neturime teisės siūlytis pašalinti iš kito akies šapelį. Jei esame „geri medžiai“, mūsų elgesys ir žodžiai atneš gerus vaisius, tačiau priešingu atveju neturėtume tikėtis gausaus saldžių vaisių, sultingų vynuogių ir prisirpusių figų derliaus, - to, ko mes, deja, paprastai laukiame, manydami, jog pakanka vien tik išorinių pastangų, o tuo tarpu visa sėkmė ar nesėkmė slypi mūsų širdyje.

Jei esame blogi savyje, tai ir mūsų širdis yra sugedusi ir iš jos vargiai tesugebėsime ištraukti ką nors gero.

Kartais su pavydu žvelgiame į žmones, kuriems, atrodo, labai lengva bendrauti su kitais, rasti bendrą kalbą, jų visi laukia, džiaugiasi juos matydami, bet iš tiesų tai yra geros širdies apraiška.  „Burna kalba tai, ko pertekusi širdis“, – pastebi Jėzus.

Mumyse esantis gėris ir blogis savotiškai tarsi kovoja vienas su kitu, ir bet kuris jausmas gali paimti viršų. Mums reikia melsti Dievą malonės, kad visuomet mokėtume tinkamai pasirinkti savo širdies lobyne.

Drauge, mąstant apie savo kalbą, ištariamus žodžius, dera prisiminti ir sugebėjimą laikytis tylos. Norėdami pasitarnauti savo broliams, turime išmokti to nuostabaus diskretiškumo, kad nebūtų taip, jog išplepame tai, ką reikėtų nutylėti, ir tylime tada, kai reikia garsiai šaukti. Juk tai, ką garsiai pasakome, visuomet yra pagimdyta mumyse skambančios Dievo tylos, į kurią visuomet privalome įsiklausyti, kad mūsų žodžiai atneštų „gerus vaisius“.

Jėzus yra Žodis… Tiesos Žodis, gelbstintis Žodis, gydantis Žodis, išklausantis Žodis…

Žodis, perkeičiantis ir mūsų širdis…

(Mons. Adolfas Grušas)