Cerca

Vatican News

Antrasis gavėnios sekmadienis

Tą dieną, kai pajėgsime ryžtingai pasukti savo gyvenimo kelią Viešpaties pėdomis, pagrįstai galėsime pasakyti, kad mums gera būti su Viešpačiu.

Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28b–36)

REGĖTI ŠVIESĄ

Visuomet, jei norime išvysti Viešpaties garbės šviesą, privalome siekti vidinio artumo su Juo. Jėzus pasiėmė su savimi ant kalno Petrą, Jokūbą ir Joną ne tam, kad parodytų savo šlovę. Evangelistas aiškiai sako: „Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis“. Maldos metu ir įvyko atsimainymas.

Viešpaties Jėzaus neįmanoma atrasti triukšme. Išorinis triukšmas tiek išblaško žmogų, kad nebelieka vietos širdies jausmams, o vidinis triukšmas trukdo širdžiai parodyti jaučiamą meilę ir tuo pačiu sutrukdo Dievui pasireikšti mūsų gyvenime.

Jei norime išvysti Viešpaties veidą, privalome rasti laiko tylai ir kontempliacijai. Mums reikia tyros ar bent jau esančios apsivalymo kelyje širdies. Jei to nėra, kaip bebūtų gaila, Dievo artumo nepavyks patirti, mes nesugebėsime Jo pamatyti. Jis taip ir liks paslėptu troškimu, savotiška mūsų mąstymo fantazija. Juk mes visuomet paprastai apie Dievą kalbame tik tiek, kiek Jį pajėgiame suvokti. Gal ir todėl Jis atrodo toks žemiškas, beveik nepakylantis virš žmogaus minčių polėkio…

Maldos metu Jėzaus veidas tampa spindinčiu ir akinančiu savo grožiu Mylimojo Sūnaus veidu. Trims mokiniams atskleidžiama Jėzaus iš Nazareto paslaptis. Jų kontempliacija tampa tobula, kiek tai įmanoma žmogiškoms akims. Jų akys mato Švenčiausią Amžinojo Dievo Sūnų, tą, kurį kasdien liečia mūsų rankos, kurio žodžių kasdien klausosi mūsų ausys, ir kuris kasdien nušviečia mūsų kelionę nemirtingumo šviesa.

Tiesa, tai neįvyko iškart, nes „Petrą ir jo draugus apėmė miegas“. Tik pabudę jie „pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus“. Tai vyksta ir su mumis, nes nesuvokiame, kad norėdami susitikti ir regėti Viešpatį, privalome pabusti iš mus apėmusio miego. Mūsų meilė pernelyg dažnai yra apsnūdusi, apsunkusi nuo daugelio nesibaigiančių rūpesčių, todėl nesušildo širdies ir neatkreipia dėmesio į kartu su mumis esantį Dievą. Mums būtina pabusti iš šio mirtį nešančio sąstingio, silpno tikėjimo ir nuolat svyruojančios vilties jausmo.

Tačiau ir pabudę Petras, Jokūbas ir Jonas, nors ir mato stebuklingą Mokytojo atsimainymą, apsiriboja tik tuo, kad nori pasitenkinti jaučiama tikrove: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines“… Jie nesugeba žvelgti toliau ir dar vieną kartą pademonstruoja, jog nežino, ką kalba.

Apaštalai supainiojo ženklą su tikrove. Jie pasitenkino spindesiu, tačiau pamiršo saulę. Lygiai taip pat elgiamės ir mes, kai savo tikėjimo kelyje pasitenkiname tais mažais dalykais, kuriuos sugebame pajusti savo kelionės pas Viešpatį metu, ir nesiryžtame žengti toliau. Didesnė dvasinė gelmė mums kelia baimę, gal daugiausiai todėl, jog tada reiktų atsisakyti turimos menkos patirties…

Tą dieną, kai, tikiuosi, pajėgsime ryžtingai pasukti savo gyvenimo kelią Viešpaties pėdomis, pagrįstai galėsime pasakyti, kad mums gera būti su Viešpačiu, nes aiškiai suprasime, jog Jis grąžina mums gyvybę ir veda kartu su savimi ant Nukryžiavimo kalno. Mes suvoksime tikrąją Sandorą, sutvirtintą už pasaulį išlietu Krauju. Tada prasidės mūsų „išėjimas“, įgalinantis laisvai kontempliuoti Velykų slėpinį.

Tiesa, šiandien dar ne metas tokiai kelionei, tačiau tai netrukdo mums savo tikėjimo prieblandoje įžvelgti tikrą malonę: Trečiosios Dienos – Velykų ryto aušrą…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 kovo 16, 13:57