Vatican News
Šeštasis eilinis sekmadienis Šeštasis eilinis sekmadienis 

Šeštasis eilinis sekmadienis

Mes privalome visuomet būti atidūs, vertindami tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimus, nes tiek teigiami, tiek neigiami bruožai persipina ir mumyse, ir mūsų sutinkamuose žmonėse. Ne kartą būna, jog visa tai yra tiesiog susilydę viename asmenyje.

Jėzus nužengė su Dvylika nuo kalno ir apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“ (Lk 6. 17.20–26)

KAS ESAME?

Turtingas ir vargšas, prakeiktas ir palaimintas, geras ir blogas… Šie žodžiai tarsi raudona gija persmelkia šio sekmadienio Mišių liturginius skaitinius. Mums nebūtų sunku pratęsti šią palyginimų grandinę: juoda ir balta, aukštybės ir gelmės, kairė ir dešinė…

Vis dėlto reiktų pripažinti, kad, lyginant dvi, rodos, priešingas situacijas, neįmanoma jų kategoriškai atskirti, nes jos paprastai yra daugiau ar mažiau susijusios. Pakanka prisiminti Jėzaus pamokymą: „Te nežino tavo kairė, ką daro dešinė“, kuriuo Viešpats norėjo paaiškinti išmintingo patarnavimo ir dosnumo kitam žmogui prasmę, kad viską pamatytume kitoje šviesoje.

Evangelistas pateikia savotiškai sutrumpintą garsiųjų Jėzaus palaiminimų versiją, tačiau iš tiesų Išganytojas čia kalba apie dvi priešingas ir kartu tarpusavyje susijusias situacijas, sakytume, netgi savotiškai atsveriančias viena kitą, Tai įspėjimas, jog mes privalome visuomet būti atidūs, vertindami tiek savo, tiek kitų žmonių gyvenimus, nes tiek teigiami, tiek neigiami bruožai persipina ir mumyse, ir mūsų sutinkamuose žmonėse. Ne kartą būna, jog visa tai yra tiesiog susilydę viename asmenyje. Juk įmanoma būti gerais išorėje ir blogais savo viduje ir priešingai: išorėje būti šiurkščiais, bet švelniais bei pasiaukojančiais širdyje. Mes sutinkame dosnių turtingų žmonių ir vargšų, įsimylėjusių savo neturtą ir nesugebančių matyti kito vargšo. Būna turtuolių, turtingų viena prasme ir vargšų – kita, turtingų pinigais ir vargšų – draugais, turtingų draugais, bet praradusių save pačius… šiuos variantus įmanoma vardyti be galo, ir visuomet tai bus mumyse ir kituose žmonėse atrandami dalykai.

Vis tiktai, panašu, kad Jėzui šiuose svarstymuose buvo svarbiausia, kad mes sugebėtume surasti atsakymą į vieną klausimą: „Tu, kuris klausaisi žodžių apie palaiminimą ir prakeikimą, esi čia dėl savęs ar dėl kitų?“

Atsakydami į tai, mes – turtingi ir vargšai – suprasime, ar gyvename palaimintųjų, ar prakeiktųjų gyvenimą…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 vasario 16, 17:12