Paieška

Septintasis eilinis sekmadienis Septintasis eilinis sekmadienis 

Septintasis eilinis sekmadienis

Viešpats ateina pas mus, sužeistus ir suvargusius, apglėbia mus ir pradeda mūsų širdyse rašyti žodžius apie gailestingumą. Mums tik tereikia visa tai suprasti… Mums atleidžiama, kad mes mokėtume atleisti. Mes esame mylimi, kad mūsų meilė išplistų į kitus žmones.

Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai tautai: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir palaidinės. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs jiems darykite. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas netgi nedėkingiesiems ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.  Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 27–38).

ATLEIDIMO DOVANA

Atleidimas visuomet parodo, kiek vietos savo širdyje mes galime skirti, kad joje kiekvienas „rastų namus“.

Kiekvienas… Taip pat ir priešas… Ir tas, kuris mums daro bloga… Tas, kuris blogai kalba apie mus… Tas, kuris išduoda…

Vis dėlto, nežiūrint natūralaus vidinio pasipriešinimo, tai turi prasmę. Juk namai visuomet reiškia poilsį ir ramybę. Tai vieta, kur galima kartu praleisti laiką ir ten būna žmonės, išdrįstantys vienas kitam, ištarti žodį „atsiprašau“.

Pirmajame Mišių skaitinyje girdime pasakojimą apie Dovydą, atsidūrusį prieš miegantį karalių Saulių, kuriam Dovydas visąlaik ištikimai tarnavo, tačiau Saulius, apimtas pavydo ir baimės, jį pradėjo laikyti pavojingu priešu ir stengėsi nužudyti. Šis geros širdies ir malonus, o drauge narsus ir nesvyruojantis jaunuolis turėjo visas galimybes vienu ieties smūgiu atsikratyti jį persekiojančio karaliaus, tačiau mintis, jog tai įžeistų Dievą, sulaikė Dovydo ranką. Nugalėjo gailestingumas, nes Dovydas suprato, jog kerštas yra didžiausio silpnumo apraiška.

Kažin, kiek žmogžudysčių įvyksta mūsų širdyse? Juk iš tiesų ne visuomet suvaikome savo žodžius, suvaldome reakcijas, nuotaikas, vidinius prieštaravimus. Kiekvienas nusikaltimas pirmiausia įvyksta širdyje… Kiekvieną dieną išgyvename atleidimo būtinybę…

Pats Dievas yra atleidimas ir gailestingumas, tarsi švelnus dvelkimas įeinantis į mūsų kupiną konfliktų ir apsisprendimo už gėrį kupiną gyvenimą. Dievo Širdies plakimas nuaidi žmonių nuodėmingame gyvenime ir skelbia atleidimą. Viešpats ateina pas mus, sužeistus ir suvargusius, apglėbia mus ir pradeda mūsų širdyse rašyti žodžius apie gailestingumą.

Mums tik tereikia visa tai suprasti…

Mums atleidžiama, kad mes mokėtume atleisti.

Mes esame mylimi, kad mūsų meilė išplistų į kitus žmones.

Esame atgimdyti malone, kad patys taptume gyvybės nešėjais.

Ko gero, šis tikrumas turėtų pašalinti mūsų maištingas mintis…, tačiau vis dar labai dažnai siūlome Viešpačiui savo požiūrį: „Atleidžiu, bet noriu prisiminti“, „Atleidžiu, bet esu piktas dėl man padarytos skriaudos“, „Atleidžiu, bet pasilieku teisę reikiamu laiku pasakyti tiesą“.

Bet kur tada paliekame savo Viešpatį, gerą ir didį savo meile? Kur užrakinome Jėzaus Evangeliją, reikalaujančią daugiau, negu mūsų menkas meilės ir atleidimo suvokimas?

Reikia pasistengti suvokti, kad ir į atleidimą ne vienam mūsų tenka eiti labai palengva: pirmiausia meldžiantis už tuos, kuriems dar neįstengiame dovanoti, prašyti Viešpaties, kad mūsų pastangos nebūtų pernelyg lėtos, melstis, kad įstengtume atsikratyti keršto jausmų, o svarbiausia – neieškoti lengvo kelio atleidimui. Norint atleisti, tenka susidurti su nuopuoliais, žaizdomis, savo silpnumu, tačiau kiekvieną vakarą galime pažvelgti į kryžių ir ištarti: „Tėve, atleisk jiems, atleisk ir man. Juk mes taip dažnai nežinome, ką darome“…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 vasario 23, 17:14