Penktasis eilinis sekmadienis Penktasis eilinis sekmadienis 

Penktasis eilinis sekmadienis

Esminis mūsų širdies valties posūkio į Dievą taškas ir yra mūsų mažumo suvokimas. Tik jame galime sutikti Dievo Dvasią, kuri visiems siūlo nenusakomą galimybę: žvejoti ir būti sužvejotiems…

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

ŽINGSNIS IŠ TUŠTUMOS

Nors gali atrodyti ir keista, tačiau šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinys yra labai glaudžiai susijęs su pirmosiomis Šventojo Rašto eilutėmis.

„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“…

Dievas paprastai geriausiai suvokiamas tada, kai mums kas nors nesiseka.

Tol, kol viskas vyksta pagal mūsų norus ir pageidavimus, kuomet mūsų gyvenimo valtis yra pilna sugautų žuvų, Dievui sunkoka rasti kelią į mūsų namus.

Kaip tik nuo to ir prasidėjo Jėzaus susitikimas su savo mokiniais: nuo to, ko jie neturi, nuo to, kas Pradžios knygoje nusakoma žodžiais „žemės buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę“. Būsimieji apaštalai buvo nusivylę, išsekę ir sakė sau: „nieko nebepadarysime“…

Kaip tik į šią žmogaus tuštumą ateina Dievo  Dvasia, toji Nežinia, kuri buvo kūrimo pradžioje, o tai reiškia, kad tada, kuomet jaučiamės tušti, menki ir išsekę, Dievas pripildo mūsų dvasią savo malonių gausa, Evangelijoje nusakomą stebuklingos žvejonės įvaizdžiu. Dievo Dvasia gaivina, užpildo ir kreipia pasaulį bei visą žmoniją į naują pradžią, ragindama nenusivilti ir atrasti džiaugsmą suteiktose naujose galimybėse. Paklusę šiam įkvėpimui mes visuomet galime būti tikri, jog sulauksime gausių vaisių, kaip tos beveik skęstančios valtys, nes buvo sugauta pernelyg daug žuvų.

Dievas visuomet duoda daugiau, negu mes prašome, tik mes nemokame paprašyti to, kas mums reikalinga, nes pristinga noro ir valios pradėti nuo savo tuštumos. Juk tada, kai prašome ką nors duoti tuomet, jausdamiesi visko pripildyti, Dievui paprasčiausiai nepaliekame vietos.

Kaip tik todėl esminis mūsų širdies valties posūkio į Dievą taškas ir yra mūsų mažumo suvokimas. Tik jame galime sutikti Dievo Dvasią, kuri visiems siūlo nenusakomą galimybę: žvejoti ir būti sužvejotiems…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 vasario 09, 18:40