Ketvirtasis eilinis sekmadienis
Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: 'Gydytojau, pats pasigydyk' – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4,24–30)
IŠ NAMŲ Į NAMUS
Pradžioje atrodė, kad sinagogoje susirinkę Nazareto gyventojai buvo sužavėti Jėzaus žodžių, stebėjosi jais ir jiems pritarė. Deja, Nazareto širdis, kaip ir kiekvieno žmogaus širdis yra nenuspėjamų jausmų painiava. Ji moka labai greitai nuostabą paversti nusivylimu, o susižavėjimą – aklu įniršiu, privertusiu klausytojus nusivaryti Jėzų ant kalno viršūnės, kad nustumtų Jį žemyn.
Kas tą dieną įvyko Nazarete? Žinoma, nėra lengva priimti pranašą ir jo liepsningus šviesą nešančius žodžius, suvokti, kad jie nėra tik oro suvirpinimas, nuskambėjęs kažkur toli dykumoje ir neturintis nieko bendro su jų namais.
Jėzaus tėvynainiai išsigina Jo. Jie žiūri, tačiau nemato Jėzaus, nes jiems Jis tik Juozapo sūnus, vienas iš jų. Jie klausosi, bet negirdi iš anapus ataidinčių Jėzaus žodžių: juk kaip galima buvo net pamanyti, kad jis, dailidės sūnus, gali kalbėti apie Dievą, pagaliau, apie kokį Dievą?
Tai dar vienas motyvas atmesti Jėzų ir Jo stulbinančią žinią. Nazareto gyventojai padarė tragišką klaidą: jie neteisingai suprato Dievą.
Jie pageidauja: „Padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Tai amžina istorija – žmogus nuolat stengiasi sumenkinti Dievą iki malonių dalytojo vaidmens, o tikėjimą paversti mainų objektu: „Tikėsiu, jei Dievas duos ženklą, jog įvyks tai, ko prašau, mylėsiu Jį, jei suteiks man reikalingą malonę“ Parduodama ir perkama meilė…
Jėzus į tai atsiliepia, pasakodamas apie Dievą, apsigyvenusį svetimoje šalyje, globojantį Sareptoje svetimšalę našlę ir pagydantį to nenusipelniusį Sirijos, Izraelio priešo, kariuomenės vadą. Jėzus kalba Nazareto gyventojams apie Dievą, neturintį kitos tėvynės, kaip tiktai visą pasaulį, ir gyvenantį kiekvieno žmogaus skausme ir rūpesčiuose.
Pasirodė, jog iki tol nazaretiečiai garbino netikrą Dievą, ir šis klaidingas tikėjimas pažadino pačius žemiausius instinktus, paskatinusius minią trokšti Jėzui mirties. Jeigu Jėzaus Dievas myli gyvenimą, žydų išpažįstamas Dievas yra mirties bičiulis…
„Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“. Viešpats nuėjo kitur: kitame kelio posūkyje suliepsnos erškėčių krūmas, o kiek toliau bus kiti miestais, ir kitos širdys, išalkusios ir ištroškusios tikrojo gyvenimo.
Netikėta ir stebinanti pabaiga… Jėzus nebėga, nesislepia, bet paprasčiausiai praeina pro žmones. Jis pasiekiamas ranka, Jį supa prievarta ir priešiškumas, tačiau Jis praeina ramiai, tarsi einantis sėti sėjėjas, parodydamas, jog nors ir įmanoma pasipriešinti pranašystei, tačiau niekuomet nepavyks jos sustabdyti, nes Dievo Dvasia yra galingesnė už žmogaus menkumą, pripildo visa ir keliauja toliau…
(Mons. A. Grušas)
