Paieška

Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ 

Trečiasis eilinis sekmadienis

Viešpats skelbia nepaprastą permainą Dievo ir žmogaus santykiuose: Dievas pamiršta save, pirmiausia galvodamas apie mus, siūlo laisvę ne už tai, kad mes sekame Jo pėdomis, bet pats siūlo savo meilę pirmiau už mus, myli, nelaukdamas, kol tuo pačiu jam atsilyginsime.

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

(Po keturiasdešimties dienų pasninko) Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. 15 Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1, 1-4; 4, 14-21).

DIEVO KARALYSTĖ

Apie Jėzaus pasirodymą Nazareto sinagogoje evangelistas Lukas pasakoja labai iškilmingai, aiškiai norėdamas, kad tai visam laikui įsirėžtų klausytojų atmintyje. Netgi gali susidaryti įspūdis, kad aprašymo pradžia sąmoningai užtęsiama, pabrėžiant akimirkos svarbą: „Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“. Tik tada nuskamba pirmieji oficialiai ištarti Jėzaus žodžiai: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Įvyko tai, ką buvo skelbęs pranašas Izaijas: buvo užvertos senos knygos, ir prasidėjo gyvenimas. Visa, kas buvo užrašyta Raštuose, įgyja gyvybės alsavimą, nuo senovės pranašo ateinama pas Mokytoją, kuris neuždeda naštų, bet jas nuima, ne įsakinėja, bet atneša žmonėms laisvę.

Remiantis Izaijo pranašyste, žmoniją būtų galima apibūdinti keturiais būdvardžiais: varginga, įkalinta, akla, prislėgta. Tai vardai, kuriais galima pavadinti senąjį žmogų, paveldėjusį juos iš pirmojo nuopuolio žmogaus – Adomo.

Todėl Dievas tapo naujuoju Adomu, trokšdamas žmonijai atnešti džiaugsmą, laisvę, naują požiūrį ir išvadavimą. Galiausiai pridedamas penktasis tikslas, atveriantis dangų ir išryškinantis vieną gražiausių Dievo Veido bruožų: „skelbti maloningų Viešpaties metų“. Nuo tos akimirkos, kai į pasaulį atėjo Dievo Sūnus, turime teisę ir pareigą visiems skelbti apie metus, šimtmetį, tūkstantmečius, visą žmonijos istoriją, persmelktą Dievo maloningumo. Dievas yra ne vien tik geras, bet ypatingai geras, parodantis savo gerumą be jokių išankstinių sąlygų ir reikalavimų. Juk pirmieji, patiriantys Dievo gerumą, yra vargšai, „vargdieniai“, tariant evangelisto lūpomis. Jie yra tikrieji dangaus Karalystės kunigaikščiai.

Mums vertėtų atkreipti dėmesį, kad Evangelijoje žodis „vargšai“ sutinkamas kur kas dažniau, nei žodis „nusidėjėliai“. Geroji Naujiena nėra reiklesnės ar atlaidesnės moralės išdėstymas, bet pats Dievas, pasilenkiantis tarsi motina prie kenčiančio vaiko, kaip turtas vargšui, akys aklajam, laisvė visiems kaliniams, stiprybė visiems žmonėms.

Kalbėdamas apie išsipildžiusius senosios pranašystės žodžius Viešpats skelbia nepaprastą permainą Dievo ir žmogaus santykiuose: Dievas pamiršta save, pirmiausia galvodamas apie mus, siūlo laisvę ne už tai, kad mes sekame Jo pėdomis, bet pats siūlo savo meilę pirmiau už mus, myli, nelaukdamas, kol tuo pačiu jam atsilyginsime.

Dievas nesiekia istorijos tikslu padaryti save patį, bet žmogų. Karalystė, kurią skelbia Jėzus, nėra Dievas, keršijantis maištaujančiai žmonijai ir priverčiantis ją paklusti, kad ši Jam tarnautų. Ne, Dievo karalystė – tai džiugus, laisvas, numetęs šalin visas kaukes, išsivadavęs iš bet kokios baimės, spindinčiomis iš laimės akimis žmogus.

Galbūt ir aš esu tas žmogus?… (Mons. Adolfas Grušas)

2019 sausio 26, 15:17