Popiežiui išlipus Panamoje iš lėktuvo atmosfera iš karto pasikeitė. Nors karšta buvo ir pirmiau visais atžvilgiais. Dar prieš popiežiui atvykstant mieste oras buvo pritvinkęs laukimo. Nors popiežius išlipo pavargęs, žvelgdamas į daugybę jį supančių veidų, pamažu nušvito. Popiežiaus keliavimas primena Jėzų minioje ar Petrą pakeliui į šventyklą. Tačiau toks turėtų būti kiekvieno krikščionio kelias. Duoti tai, ką nešiesi širdyje, – Evangeliją. Priimti tai, kas dovanojama. Tai pasikeitimas, dėl kurio visų širdys ir gyvenimai tampa vaisingi.
Tai patvirtina du pastebėjimai. Viena vertus – nusivylimas šeimų, kurios sutiko priimti piligrimus, tačiau šie neatvyko. Tai mums primena, kaip esame laukiami ir trokštami. Tai tarsi tam tikra „neviltis“: dvejus metus kiekvieną sekmadienį parapijoje girdėjo, kad reikia atverti namus, priimti piligrimus. Žinoma, šių kelių dienų kelionė – tai „greita migracija“, ne tokia probleminė, kaip ta, apie kurią kasdien kalbama. Tačiau priimanti širdis mums tapo žinia: ar tai įmanoma?
Antras pastebėjimas – susitikimas su Venesuelos jaunimu Panamos gatvėse, nuo ašarų drėgni jų skruostai. Nors istorija nuolat pažymėta tragedijomis, jaunuoliai nedažnai verkia PJD. Jų žodžiuose ir akyse – tautos drama ir susirūpinimas, nors kai kurie iš jų čia atvykę vos prieš metus kaip migrantai. Neškimės juos širdyje, žinodami, kad apkabinimas malda – tai viskas, ką turime. Ir tai šiuo metu galime dovanoti. (DŽ / SIR)
