Dievo karalystė negali būti tapatinama su žemiškąja tėvyne

Pasak Šventojo Sosto atstovo, pagalba migrantams, jų priėmimas, iš tiesų „destabilizuoja“ mūsų įprastinę mąstyseną, kai kuriuos mumyse susiformavusius bendruosius orientyrus. Labiausiai mus gąsdina ne mintis, kad teks su atvykėliais dalintis mūsų turimais materialiniais ištekliais, bet jų skirtingumas. Kita kalba kalbantys ir kitą tikybą išpažįstantys atvykėliai meta iššūkį mūsų turimai šeimos, bendruomenės ir žmonijos sampratai. Tai atramos taškai, kuriais mes pagrindžiame savo įsivaizduojamą saugumą, ant kurių statome savo simbolinius namus, savo dvasinę ramybę. Tarp mūsų atsiradę migrantai verčia perkurti mūsų susikurto saugaus pasaulio ribas, visas tas nepajudinamas tiesas, kurios formavosi per daug metų, per kelias žmonių kartas. Atvykėliai nepriklauso tam, ką mes suvokiame kaip savo šeimą, jie nėra mūsų istorijos dalis, jų istorijos mums atrodo tolimos ir nesuprantamos.

Tačiau, jei į globalinį migracijos reiškinį ir į tarp mūsų apsigyvenančius konkrečius migrantus žiūrime krikščionių akimis, turime atsiminti, kad „Dievo karalystės viltis negali būti tapatinama su tauta ar politine santvarka“, – sakė Šventojo Sosto atstovas. „Dievo karalystės kūrimas – tai raginimas atsiversti ir diena po dienos kurti teisingą teisinę visuomenę, kurioje kiekvienas Dievo vaikas jaustųsi priimamas, gerbiamas ir saugus“.  (JM / VaticanNews)