Cerca

Vatican News
Šventoji šeima Šventoji šeima  

Šventoji Šeima

Šiandien Bažnyčia suteikia mums galimybę kontempliuoti Nazareto šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – gyvenimą. Tai namai, kuriuose kiekvienas kitam reiškia viską, kiekvienas myli kitą šeimos narį, kiekvienas prisiima kito rūpesčius ir skausmą, kiekvienam pakanka noro ir jėgų palaikyti bei paremti kitą.

Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. (Lk 2,41-52)

ŠEIMOS SLĖPINYS

Jei šeima nėra gyvenimo mokykla, ji lieka tik egoizmo viešbučiu. Tada į ją tik įeinama, tinkamai nesuvokiant jausmų, dialogo, susitikimo prasmės. Galiausiai, pasinaudojus suteiktais privalumais, belieka tik apmokėti sąskaitą ir užverti už savo nugaros duris…

Dievas davė žmonėms šeimą, pagrįstą meilės gyvenimu poroje. Sutuoktinis ir sutuoktinė kuria savo gyvenimą, pasiremdami  bendražmogiškomis vertybėmis. Diena iš dienos jie vis labiau atskleidžia savo sugebėjimą mylėti, dovanoti save kitam, priimti ir atleisti. Ne kartą tam reikia daug pastangų, nepaprasto atvirumo ir nuoširdumo. Šių jausmų aplinkoje sukuriamos sąlygos kiekvienam suvokti savo namus, kaip svetingumo vietą, kaip džiugaus susitikimo erdvę. Tada žmonės sako: „Tai mūsų namai“.

Šiandien Bažnyčia suteikia mums galimybę kontempliuoti Nazareto šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – gyvenimą. Tai namai, kuriuose kiekvienas kitam reiškia viską, kiekvienas myli kitą šeimos narį, kiekvienas prisiima kito rūpesčius ir skausmą, kiekvienam pakanka noro ir jėgų palaikyti bei paremti kitą. Neatsitiktinai Jėzus, kaip rašo evangelistas, šioje šeimoje „augo išmintimi metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“.

Fiziškai mus supančios namų sienos visuomet reiškia ir Viešpaties buvimą. Gaila tik, kad taip dažnai to neprisimename…

Jaudinančiai atrodo Onos, Samuelio motinos, elgesys, apie kurį kalbama šio sekmadienio žodžio liturgijos pirmajame skaitinyje. Ji suvokia, kad sūnus jai buvo duotas, kaip dovana, todėl atveda jį į šventyklą paaukoti Viešpačiui. Visuomet, kai tėvai ir vaikai pajunta, jog jiems vadovauja Dievas, ir tam vadovavimui paklūsta, jie kalba apie Dievo meilę, žino esą Dievo mylimi ir todėl myli vieni kitus. Niekur kitur, tik šeimoje, galime pajusti tikrą savo, kaip vyrų ir moterų, prigimties kilnumą, niekur kitur, o tik šeimoje įmanoma išmokti tikėti.

Vis dėlto Evangelijos skaitinys įneša tam tikrą kančios ir nesupratimo atspalvį į, sakytume, idealią šeimą.

Dar būdamas kūdikiu Jėzus kartu su gimdytojais, bėgdami nuo kruvinų karaliaus Erodo užmačių, iškeliavo į Egiptą, kur gyveno tremtinių gyvenimą. Tai buvo šeima, kovojanti už būvį, kažkiek pasimetusi, be savo tikrųjų namų, gyvenanti Tėvynės ilgesiu. Tačiau tai vis tiek buvo Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeima. Juk iš tikrųjų net ir ten, kur meilė kuria nuostabius tarpusavio santykius, kartais būna liejamos ašaros ir pasigirsta dejonė…

Jėzui sukako dvylika metų… Pagal tradicijas Jis kartu su gimdytojais keliauja į Jeruzalę. Pasibaigus apeigoms Marija su Juozapu iškeliauja atgal į Nazaretą, nepastebėdami, jog su jais nėra Jėzaus. Tėvo ir motinos išgąstis ir nusiminimas, tai supratus, yra begaliniai. Jie grįžta į šventyklą, kur randa sūnų besikalbantį su Izraelio išminčiais. Marija užduoda visiems gimdytojams skaudų klausimą: „Vaikeli, kodėl mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“, ir susilaukia slėpiningo atsakymo: „Kam gi manęs ieškote? Argi nežinojote, kad man reikia būti mano Tėvo reikaluose?“

Jie taip ir nesuprato Jėzaus žodžių, tik Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“.

Vaikų slėpinys! Tėvai juos gimdo ir augina, tačiau vaikai jiems nepriklauso. Tėvai padeda jiems subręsti, o jie išmoksta būti nepriklausomi. Tėvai norėtų, kad vaikai visuomet būtų su jais, o jie kažkuriuo momentu išeina savo keliais…

Sutuoktinių slėpinys! Net ir likęs vienas iš sutuoktinių gali atlikti savo pareigas. Pasitaiko, kad po ilgesnio ar trumpesnio laikotarpio kažkuris sumano nuleisti rankas ir pasiduoda norui pabėgti…

Ir, nežiūrint visko, mes drįstame kalbėti apie šeimą. Dera tik prisiminti, jog, norint išlaikyti ištikimybę, visuomet reikia dalintis meile. Visi sunkumai nugalimi tuomet, kai aukščiau visko yra meilė. Šeima yra pati gražiausia dovana, kuri duodama be išankstinių nuopelnų. Jos vertė yra ne duotuose įsipareigojimuose ar pasirašytuose susitarimuose, bet laisvai prisiimtuose meilės ryšiuose.

Todėl Bažnyčia ir moko, kad šeimai reikalingi subrendę, pasirengę rizikuoti tėvai ir motinos, mokantys palydėti žvilgsniu iš namų išeinantį vaiką ir visuomet pasirengę išskėstomis rankomis pasitikti jį grįžtantį. Jie, netgi matydami sprunkantį sutuoktinį ar sutuoktinę, sugeba laukti ir ieško sutarimo. Šeima yra ta vieta, kurioje kiekvienas jos narys kuria savo gyvenimą ir drauge rūpinasi kitu.

Šeima, kuri patinka Dievui…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018 gruodžio 29, 16:50