Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja
Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)
ŽMOGAUS LIUDIJIMAS
Vienoje senoje žydų pasakaitėje kalbama apie vaiką, kuris, atbėgęs pas savo senelį skundėsi draugu, nuvylusiu jį, žaidžiant slėpynes. Vaikas buvo labai gerai pasislėpęs, tad draugas, jo nerasdamas, galiausiai liovėsi jo ieškojęs. Senelis, atsiliepdamas į vaikaičio skundą, pastebėjo: „Žinoma, taip elgtis negera ir neteisinga, tačiau mes kaip tik taip visąlaik elgiamės su Dievu. Jis slepiasi, o mes nustojame Jo ieškoję“.
Iš tiesų nemažai mūsų, nusivylę ar nepatenkinti savo kasdienybe, pradedame nebesidomėti gyvenimu. Mums neberūpi tikroji mūsų būties prasmė ir liaujamės jos ieškoję. Nesuprantame, jog Dievas, kuris slepiasi, trokšdamas, kad mes Jo ieškotume, tuo pat metu pats ieško mūsų, kad tik mes Jį galėtume atrasti.
Prie Betliejaus Kūdikio atskubėję piemenys nepasižymėjo ypatingais intelektualiniais gabumais, jie apskritai nebuvo vertinami to meto visuomenėje, tačiau svarbiausia yra tai, kad jie buvo atidūs tam, kas vyksta. Evangelistas Lukas pastebi: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą“. Tas budėjimas davė ir visiškai netikėtų vaisių: juos aplankė angelas ir paskatino leistis į kelionę ieškoti gimusio Kūdikio. Taip piemenys tampa mūsų mokytojais, liudijančiais, jog tik tada, kai mes paliekame tai, kas mums yra įprasta, jei atsisakome savo užsispyrimo ir baimės ieškoti naujų dalykų, jei ryžtamės vargingai kelionei per savo gyvenimo naktį, mūsų laukia atradimo džiaugsmas. Mes surasime vystyklais suvystytą Kūdikį, kuris yra pats Dievas, moterį, pasitikėjusią kur kas didesniu ir galingesniu už ją, ir vyrą, kuris, nežiūrint savo abejonių ir iškilusių klausimų, sugebėjo prisiimti jam iškeltą užduotį ir nueiti žmogišką prasme sunkiai įmanomą kelią.
Kalbant apie Jėzaus gimimą gana sunku pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko tą naktį. Luko pasakojimas skamba kažkiek fantastiškai, yra kupinas simbolinių įvaizdžių: angelai, šviesa, Dievo šlovė… tačiau šiuo atveju dar svarbesnis tampa tai girdėjusių ir mačiusių žmonių liudijimas, duotas dar prieš tai, kai visa tai buvo surinkta ir užrašyta. Šis liudijimas mums tampa laidu, kad mes gyvename ne mitais, bet tikrais faktais pagrįstu tikėjimu, leidžiančiu ir šiais laikais atskleisti sau Dievo veikimo ženklus. Visa tai turime Betliejaus piemenų dėka, kurie „išvydę apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį“.
Pernelyg dažnai mes klausomės tik tų, kurie garsiai šaukia ir akina mus savo išmintimi, tuo tarpu reikia, kad mokytumės pajusti meilę Dievo, kuris nerėkia ir neakina. Svarbiausia: nelikti vieniems toli nuo Jo, kaip atsitiko su piemenų palikta banda, kuri taip nieko ir nesužinojo, nes buvo šalta, tamsu, o ir nebuvo jokio reikalo keliauti per naktį.
Piemenų pasakojimas stebina ir įtraukia visus, nors iš tiesų tai yra pasakojimas apie įprastus prigimtinius dalykus. Tai žinia apie naujagimį, mokantį tik miegoti, maitintis ir verkti. Vis dėlto iš to susitikimo su Kūdikiu visi išeiname pakylėti ir praturtinti, nes mus palydi Marijos ir Juozapo pagarbi tyla, piemenų žodžiai, atpasakojantys angelų žinią… Susitikę su į pasaulį atėjusiu Dievu kiekvienas galime ką nors pamatyti ir išgirsti ir taip, kaip Marija, „dėmėtis visus šiuos dalykus ir svarstyti juos savo širdyje“.
(Mons. Adolfas Grušas)
