Paieška

Vatican News
 (AFP or licensors)

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimas (Kalėdos)

Dievas yra nenuspėjamas ir neįtikėtinas: Jis yra garbės Viešpats, kuris negyvena garbėje, šviesos Dievas, kurio nematome šviesoje, Dievas, neieškantis viešumos, bet atrandamas širdies slaptumoje. Tiesa, mes turime ženklų, kad galėtume Jį atpažinti: kūdikį, vystyklus, ėdžias...

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)

KALĖDŲ ATRADIMAI

Vertinant Kalėdas „poetine“ prasme, viskas atrodo paprasta ir lengva: įėję į bažnyčią randame kūdikį prakartėlėje, o jeigu ją parengėme namuose, tai netgi nereikia peržengti namų slenksčio. Parduotuvėse randame viską, kas reikalinga šventei: girliandas, lemputes, spalvotus balionus, fejerverkus, skanumynus švenčių stalui. Tiesa, ten niekada nebūna vietos Kūdikėliui…

Tuo tarpu, pamėginę suvokti Kalėdų nakties prozą ir įsigilinti į jos slėpinį,  susiduriame su „labai išsigandusiais“ piemenimis, kurie tą naktį „sergėjo savo bandą“… tą naktį, kuri tapo šviesi, lyg diena, o „juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“. Po to jų gyvenime vėl bus tamsu, o naktimis švies tik žvaigždės ir mėnulis, tačiau tą akimirką jų širdyse buvo svarbi vienintelė išgirsta žinia: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.

Lengva tai pasakyti, tačiau žymiai sunkiau apsispręsti, ką daryti: reikėjo rengtis į kelią, užgesinti  laužą, surinkti gyvulius, palikti patogią išsirinktą vietą ir eiti… nežinia kur. Reikėjo miesto pakraštyje ieškoti tų lemtingų ėdžių, bandyti tai vienoje, tai kitoje vietoje. Mums, išlepintiems modernių ryšių žmonėms, toks ieškojimas atrodo pernelyg sudėtingas, o dar sunkiau suprasti, jog, norint „surasti“, reikia „ieškoti“, o, prieš pradedant ieškoti, reikia ir kažką „palikti“.

Leidžiantis į Dievo paieškas tenka atsisakyti to, kas teikia saugumą, gali tekti palikti namų jaukumą, paruoštą valgį ant stalo, saugiai užrakintas namų duris. Savo namus mes laikome tvirtove, kurią reikia apsaugoti, tuo tarpu neatkreipiame dėmesio, jog patį pikčiausią savo priešą nešiojamės širdyje. Viešpats Jėzus neatsitiktinai yra sakęs: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“, tad ir žmogus, trokšdamas surasti Dievą, pirmiausia privalo Jį įsileisti į savo širdį.

Ieškojimas – tai ne vien fizinis veiksmas, bet visų pirma širdies nuojauta, jog kažko stinga pilnaverčiam gyvenimui. Ieškoti – tai kartu ir išsivaduoti iš baimės: kad kažkas nepasiseks, kad pastangos bus veltui, kad reikės pradėti iš pradžių, kad paklysime, kad atsitrenksime į užvertas duris… Nėra navigatoriaus, kuris parodytų nežinia kur esantį tikslą.

„Rasti“ – tai pats sunkiausiai suvokiamas Kalėdų elementas, nes nėra pasakyta, jog rasime kaip tik tai, ko ieškojome ar manėme surasią. Dievas yra nenuspėjamas ir neįtikėtinas: Jis yra garbės Viešpats, kuris negyvena garbėje, šviesos Dievas, kurio nematome šviesoje, Dievas, neieškantis viešumos, bet atrandamas širdies slaptumoje. Tiesa, mes turime ženklų, kad galėtume Jį atpažinti: kūdikį, vystyklus, ėdžias, bet pernelyg dažnai prie jų ir pasiliekame, nemėgindami suvokti gilesnės jų prasmės.

„Kūdikis“… silpnumo ženklas. Jis negali likti gyvas, jei niekas nepasirūpins juo, tačiau drauge tai ir pavojingas ženklas, nes kūdikio švelnumas gali vėl paskandinti mus kalėdinėje poezijoje, ir mes pamiršime paklausti savęs, kaip atsitiko, kad Dievas nusprendė pasirodyti mums ne galybėje, o silpnume, apvainikuotame gėdinga pasmerktojo mirtimi.

„Vystyklai“… pirmasis gimusio Kūdikio rūbas, primenantis įkapių skepetą, kurią Petras ir Jonas rado kape „suvyniotą atskirai“. Beveik perregimas audeklas, leidžiantis įžvelgti visą dieviškojo Kūdikio žmogystę, vis dėlto nėra tai, kas papuoštų mūsų gatves ir namus šiomis dienomis.

„Ėdžios“… Tai ne lopšelis, kuriame galime patogiai paguldyti Vaikelį. Jos, visiškai netinkamos žmogui, prikimštos šieno, yra atmetimo ženklas, kai, anot apaštalo Jono, Viešpats „atėjo pas savuosius, o savieji jo nepriėmė“. Jos veikiau panašios į Kryžių, kuomet žmonija galutinai atsisakys savo Dievo.

Visa tai yra Kalėdų poezijoje randami ženklai, išvaduojantys mus iš poetiškų nuotaikų ir Kalėdų nakties sakmės, tačiau drauge leidžiantys įžvelgti kitą galimybę: tapti Dievo ieškotojais, kad kiekviena mūsų gyvenimo diena galėtų tapti Kalėdomis.

Kad Viešpats kasdien gimtų mūsų širdyse…

(mons. Adolfas Grušas)

2018 gruodžio 24, 13:27