Antrasis advento sekmadienis
Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)
DIENAI AUŠTANT
Laukimas būna įvairus: laukiama ir džiugių, ir liūdnų įvykių…
Šiandien kalbame apie tegul ir iki galo nesuvokiamą džiaugsmą, kuomet širdis budi ir yra pripildyta šviesios nuojautos, kai mes visi laukiame su uždegtais žibintais, nes išgirdome žinią: greitai ateis Jaunikis. Jam atėjus išauš diena.
Tuose žodžiuose slypi mums skirta paslaptis. Sužadėtinis. Mūsų širdies Mylimasis. Mūsų pažadas. Mūsų ateitis, praeitis ir taip sunkiai kuriama šiandiena…
Jei Viešpats ateina pas mus, negalime Jo priimti, apsivilkę gedulo drabužiais, bet privalome apsigaubti iš Dievo ateinančiu šlovės spindesiu, kurį Dievas mums teikia nuolat, Jis, anot psalmės žodžių, „mūsų ašaras paverčia džiaugsmu ir apvelka mus džiaugsmo rūbu“.
Mes kiekvieną dieną leidžiamės į šios žemės kelionę, susidurdami su įvairiais mums skirtais išbandymais. Ne kartą parpuolame ant žemės pavargę, nusivylę, išsekinti pasitaikančių gyvenimo sunkumų, priversti nuolat ieškoti ir nerasti. Mes tada einame semtis vandens iš užterštų šaltinių, nesuvokdami, kad tokiu būdu nuodijame save, maitinamės tuo, kas nesotina, o tik sukelia naują alkį.
Mes esame tokie… Toks yra žmogus…
Jei mokame įsiklausyti į savo širdies balsą, pajuntame ir poreikį šauktis Viešpaties, kad Jis išgydytų ir prikeltų. Nesvarbu, kiek kartų pasitaikytų parpulti iš nuovargio, susidūrus su priešų iš širdies išplėšiama ramybe, nesvarbu, kiek kartų prarasime vidinę giedrą, ar kiek kartų pravirksime, kankinami sąžinės priekaištų ir veltui prarasto laiko suvokimo, mes visuomet žinome, kad Dievas ateis ir nulygins visus mūsų sąžinės kalnus, užstojančius šviesų horizontą, pripildys bet kokią vidinę tuštumą. Jis tai daro, nes nori, kad žmonės ateitų pas Jį.
Adventas ir yra tas metas, kai mes privalome rasti drąsos iš naujo priimti „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“. Nežiūrint mūsų geros nuomonės apie save, Dievo akivaizdoje mes visuomet esame menki, tačiau tai neturi tapti nusivylimo priežastimi. Klausydami dykumoje aidinčio balso, suvokiame, kur slypi mūsų stiprybė: „Taisykite Viešpačiui kelią“! Pats Viešpats pirmiausiai nukasa kalnus ir užpildo slėnius, o paskui ir mes imamės darbo, užpildami pasitaikančias mūsų gyvenimo kelyje duobes, lygindami puikybės kalnus, tiesindami klystkelius ir suteikdami laisvę dvasiai.
Tai darydami galime susidurti su pačia blogiausia pagunda: „Nesugebėsiu, niekada nepavyks to padaryti“! Kaip tik tada reikia prisiminti šios dienos Mišių antrajame skaitinyje girdimus apaštalo Pauliaus žodžius, kad „tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“.
Juk mes ir esame raginami Advento kelionėje rengti savo širdis išauštančiai Viešpaties Dienai, kuomet matysime patekant Saulę, pajusime Gyvenimą, kai išvysime mūsų Gelbėtoją Jėzų…
(Mons. Adolfas Grušas)
