Trisdešimt pirmasis eilinis sekmadienis
Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)
PASAULĮ KURIANTIS ĮSTATYMAS, mons Adolfas Grušas.
„Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi… Mylėk savo artimą kaip save patį…“
Pats Viešpats Jėzus aiškiai pasakė, kad šiedu įsakymai sudaro visą tikėjimo esmę, yra jo centras. Vadinasi, svarbiausias dalykas, kurio mes privalome išmokti šio gyvenimo kelyje, yra meilė, o ne paklusnumas nustatytoms taisyklėms ar sugebėjimas laikytis apeigų. Meilė yra paprasta ir kartu nuostabi, joje telpa visa kita, nes mylėdamas žmogus sugeba priimti viską, tame tarpe taip pat ir taisykles, o apeigose atrasti dar vieną meilės šaltinį ir motyvą.
Iš tikrųjų Jėzus nieko nepridėjo prie Senojo Testamento įstatymų. Jis tik pakartojo tai, kas jau buvo parašyta Pakartoto Įstatymo knygoje, bet vis dėlto mes tvirtiname, jog meilė yra naujas, ypatingas ir išskirtinis Naujojo Testamento įstatymas. Šis naujumas slypi tame, kad Išganytojas abu šiuos įsakymus sujungė į vieną. Visos blogybės mūsų gyvenime prasideda tada, kai pamėginame juos vėl atskirti.
Jėzaus atsakymas klausiančiam prasideda sakraline formule: „Klausyk, Izraeli.“ Senajame Testamente tai buvo susiję su įsakymu, tačiau dabar Jėzaus lūpose šie žodžiai įgyja kitokį atspalvį, tarsi pats Dievas, norėdamas parodyti švelnumą žmogui, prašo jį: „Būk geras, paklausyk manęs, mylėk mane, nes aš tave myliu“. Dievo prašymas, o ne reikalavimas tampa šio Naujosios Sandoros nuostato centru. Dievas nori būti mylimas…
Meilė reiškia troškimą padaryti ką nors kitą laimingu, apgaubti jį gėriu, stengtis, kad tas jausmas pasiektų kitus, užpildytų visą pasaulį. Jei kalbame apie Dievą, tai reiškia, kad mes turime pamilti pačią Meilę. Mylėdami Dievą mes mylime tai, kas Jis pats yra: gyvenimas, užuojauta, atleidimas, gailestingumas, grožis. Mylėdami Dievą mes esame raginami pamilti kiekvieną gerą dalyką, esantį šalia: parodytą drąsą, užjaučiantį apsikabinimą, nušviečiančią kelią nuojautą, matomą sutarimą. Mylėdami Dievą mes mylime tai, ką myli Jis; žmogų, kuriuo didžiuojasi. Kiekvieną žmogų…
Viešpats aiškiai sako, kad šiai meilei reikia atiduoti viską: širdį, protą, sielą, visas jėgas. Jėzus žino, kad tik tai gali pagydyti žmogų, nes tik mylėdami atrandame save, suvokiame, kas iš tiesų mums teikia laimę. Mes garsiai deklaruojame, kad norime būti laimingi, bet vis iki galo nesuvokiame, jog meilė yra vienintelis sprendimas, kovojant su pasaulyje esančiu blogiu.
Drauge čia slypi dar vienas įsakymas: mylėti save patį. Jei mes mylėsime laisvę ir teisingumą, visa tai pripažinsime ir mylėsime kitame žmoguje, suvokdami, jog tai yra Dievo pėdsakai mūsų gyvenime. Jei mes sieksime draugystės ir garbingumo, trokšime sėkmės ir šviesos, to linkėsime ir savo artimui, žinodami, jog taip parodome meilę Dievo atspindžiui mumyse ir kitame žmoguje.
Juk tai ir yra pasaulio gyvybė bei jo išlikimo sąlyga…
