Savaitė Lietuvoje (lapkričio 3)
Kastantas Lukėnas - Kaunas:
Vėlinių išvakarėse „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Alvydas Medalinskas džiaugėsi, kad Lietuvoje vis labiau plinta tradicija pagerbti ne tik savo artimųjų atminimą, bet taip pat žmones, daug padariusius valstybės labui. Pasak jo, šiais metais visuomenėje įvyko lūžis ir labiau įsisąmoninta partizanų kovos svarba mūsų valstybės gyvenime. Autorius pažymi, kad kol kas sostinėje Vilniuje neatsirado paminklo partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tiesa, 2015 m. paminkliniu akcentu Antakalnio kapinėse įprasmintas nežinomų kovotojų už laisvę atminimas.
LRT laida „Šventadienio mintys“ plėtojo temą apie partizanų tikėjimą ir ginkluotą pasipriešinimo kovą lydėjusius nelengvus moralinius pasirinkimus.
Vėlinių išvakarėse, kaip įprasta paskelbiama daugiau reportažų apie kintančias laidojimo ir kapų tvarkymo tradicijas. Delfi.lt“ portale pasakojama apie neseniai įsikūrusią giedotojų grupę De profundis“, siekiančią išsaugoti liaudiškojo pamaldumo bei giedojimo formas. Profesionalūs muzikantai pastebi, kad šalia tradicinių gedulinių giesmių bei maldų šarvojimo salėse vis dažniau prašoma atlikti velionio mėgtus muzikinius kūrinius. Portale „15min“ pakalbintos laidotuvių giesmininkės Joana Tarasevičienė ir Aušra Gakaitė taip pat profesionalios muzikantės; giesmininkės didžiuojasi savo darbu, o didžiausiu atlygiu laiko artimųjų padėkos žodžius.
Spalio pabaigoje Lietuvos sveikatos mokslų universitete Centriniuose rūmuose pašventinta istorinė koplyčia, kurioje anksčiau buvo pašarvoti ir saugomi Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikai. Koplyčia tarnaus ne tik akademinės sielovados tikslams; joje taip pat bus pagarbiai atsisveikinama su kremuotais palaikais asmenų, paaukojusių savo kūnus mokslo tikslais. Koplyčios pašventinimo Mišiose arkivyskupas Lionginas Virbalas sakė: „Tarp amžinybės ir mūsų gyvenimo nėra priešpriešos. Šiame pasaulyje svarbus rūpestis dėl žmogaus, kuriam reikia pagalbos ir sveikatos – o amžinybė šiems veiksmams suteikia prasmę“.
Laikraštyje „XXI amžius“ plačiame interviu artėjančio 80-mečio proga kalbinamas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Primenama, kad penkiasdešimtmetį ganytojas šventė Atgimimo metais, po tremties tik ką išleistas į laisvę, o Kybartų bažnyčioje kreipdamasi į tuometinęsusipriešinusią visuomenę kvietė pamiršti nuoskaudas ir paduoti vieni kitiems rankas. „Atleisti skriaudas ir nuoskaudas dažnai būna labai sunku, ypač tuomet, kai nematome skriaudėjų pasitaisymo. Ant vieno rankos pirštų skaičiuoju atvejus, kai skriaudėjai atsiprašė. <....>Neatleidimas daugiausia žalos padaro ne kitiems, bet mums patiems. “, sako arkivyskupas. Jis taip pat dalijasi įspūdžiais iš popiežiaus kelionės metu vykusios susitikimo su jėzuitų bendruomene: popiežius Pranciškus po įtemptos dienos, atrodė, užmiršęs nuovargį ir metų naštą, dar gerą valandą nunciatūroje bendravo, atsakinėjo į jam užduodamus klausimus.
Paskutinį spalio sekmadienį Dotnuvoje vyko Tėvo Stanislovo , kun. Algirdo Mykolo Dobrovolskio OFM Cap gimimo ir krikšto šimto metų sukakties minėjimas.
Po pernykščio Reformacijos 500 metų jubiliejaus LR Seimas nusprendė spalio 31-ąją minimą Reformacijos dieną įtraukti į Lietuvos Respublikos minėtinų dienų sąrašą. Tai aptarta keliose „Bernardinai.lt“ publikacijose ir radijo stoties XFM laidose. Kęstučio Puloko komentare atkreipiamas dėmesys į tai, kad spalio 16 d. minėtas Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas dar nėra pakankamai įsisąmonintas mūsų visuomenėje. Pasak jo, viltingas ženklas yra pagaliau prasidėję istorinės Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios atnaujinimo darbai, kurių metu aptiktas bažnyčios bokšto kryžius, daugelį metų laikytas dingusiu.
Vytauto Toleikio tekstas apie Klaipėdos krašto vokiškųjų ženklų siunčiamą žinią taip pat kviečia plačiau suvokti Prūsų Lietuvos tapatybę. Jis taip pat baigiamas simboliška Plaškių bažnyčios istorija ir raginimu išsaugoti istorinę atmintį.
Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje kunkuliavo polemika dėl nepagrįstų ir net skandalingų vaikų paėmimo iš šeimų atvejų. „Laisvos visuomenės institutas“ paskelbė peticiją, kuria atkreiptas dėmesys į ydingą Vaiko teisių apsaugos reformos pobūdį, kai prievartos būdu ardomos šeimos, diegiamas žalingas policinės valstybės modelis, tėvams nepaliekant jokios laisvės auklėti vaikus. Peticiją per trumpą laiką pasirašė dešimtys tūkstančių piliečių. LV Institutas antradienio vakarą taip pat sukvietė į mitingą „Stop tarnybų smurtui prieš vaiką ir šeimą“. Sveika pilietiškumo nuovoka buvo dalijamasi komentaruose žiniaklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Nors diskutuojami klausimai nebuvo tiesiogiai susiję su krikščioniškąja doktrina, viešoji erdvė labai noriai įsiklausė į Bažnyčios ganytojo žodį. Arkivyskupo Liongino Virbalo paskelbtą trumpą komentarą Facebook tinkle, tuoj pat išplatino didieji žiniasklaidos portalai. Neprimesdamas savo nuomonės ganytojas pasiūlė viešai pasvarstyti keletą klausimų. Pirmiausia: ar nereikėtų pripažinti, kad prievartinis vaiko atskyrimas nuo tėvų yra taip pat smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą. Reikia taip pat panagrinėti smurtaujančių tėvų elgesio priežastis ir padėti jiems konkrečiomis priemonėmis, gerų įgūdžių formavimu. Taip pat neteisinga visus suniveliuoti pagal „žemiausią“ vardiklį, nepaisant to, kad dauguma tėvų ugdo savo vaikus gerai ir atsakingai.
