Mirusiųjų minėjimo diena (Vėlinės)

Kasmet pirmosios dvi lapkričio dienos padalija pasaulį į dvi dalis: tikinčius ir netikinčius. Mirtis tampa tikėjimo ir ateizmo išbandymu. Tikras netikintysis yra tas, kuris į mirtį žvelgia su nusivylimu. Tikras tikintysis yra tas, kuris mirtį vertina giedra širdimi ir žadindamas savyje viltį.

Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“. (Jn 6,37-40)

VILTIES ŽINIA

Bažnyčia visus mirusius mini tuojau pat po Visų Šventųjų iškilmės, taip siekdama išlaikyti vientisumą ir norėdama bent šiek – tiek paaiškinti mirties slėpinį. Mums reikia žvelgti į šventųjų džiaugsmą, kad mokėtume priimti Gerąją Naujieną, kurią Viešpats mums praneša netgi tokią ypatingą ir paslaptingą mūsų žemiškojo gyvenimo akimirką, kuomet tenka atsisveikinti su viena tikrove ir tuo pat metu pasveikinti kitą.

Krikščionybė, netgi kalbėdama apie mirtį, siūlo vilties kupiną apmąstymą. Mes esame nemirtingi nuo pat savo pradėjimo momento, ir mūsų siela, kurioje slypi visa mūsų būtybės esmė, diena iš dienos auga, vis labiau suvokdama savo nemirtingumą. Tiesa, tai įvyksta tik tada, jei mes patys tam nesipriešiname. Mūsų gyvenimas yra panašus į lobio ieškojimą, gi mirtis – tai tarsi galimybė tą lobį atrasti Dievo artumoje. Žinoma, būna ir atvejų, kai nemokame pasinaudoti ta galimybe.

Kaip tik todėl galima teigti, jog kasmet pirmosios dvi lapkričio dienos padalija pasaulį į dvi dalis: tikinčius ir netikinčius. Mirtis tampa tikėjimo ir ateizmo išbandymu.

Tikras netikintysis yra tas, kuris į mirtį žvelgia su nusivylimu. Tikras tikintysis yra tas, kuris mirtį vertina giedra širdimi ir žadindamas savyje viltį.

Vis dėlto šiomis dienomis matome netikinčiuosius, puošiančius ir tvarkančius savo mirusiųjų kapus ir puošiančius juos gėlėmis, palenkiančius galvas prieš kryžių ir sukalbančius dar atmintyje užsilikusią maldą. Jie kalbasi apie savo mirusiuosius ir tuo būdu nejučia visiems paliudija juose esančią viltį…

Matome ir krikščionis, paskendusius ašarose, iškreiptais iš skausmo veidais, nesileidžiančius, kad kas nors juos guostų, išsigandusius ir spinduliuojančius neviltį…

Kaip tik todėl Vėlinių dieną neįmanoma tinkamai pagerbti mirusiųjų, prieš tai neįvertinus savo tikėjimo. Jei mes rūpinamės savo artimųjų kapais, tai reiškia, jog tas žemės lopinėlis parodo mūsų tikėjimą, jog galime būti jiems naudingi. Mes tikrai esame tikintys, jei tikime, kad jie tebegyvena, o jei jie yra gyvi, tai reiškia, kad ši žemė nėra mūsų tikslas.

Ir jeigu šis, žemiškasis, gyvenimas nėra viskas, bet tik mūsų kelionės dalis, tampa nebeaišku, kodėl to nepaliudijame kiekvieną jo akimirką, kodėl mūsų kelionėje taip dažnai pristinga vilties?…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018 lapkričio 01, 13:30