Cerca

Vatican News
S. Cecilija S. Cecilija  (AFP or licensors)

Mirė seniausia vienuolė: Vilniuje padėjo apsaugoti žydų poetą

Šiomis dienomis Lenkijos spaudoje ne kartą buvo minimas dominikonės iš Krokuvos Cecilijos Marijos Roszak vardas. Ji mirė sulaukusi 110 metų amžiaus ir buvo seniausia ar bent viena iš seniausių vienuolių pasaulyje. Aprašant jos ilgą gyvenimą kaip vienas iš svarbiausių periodų yra minimi Vilniuje praleisti metai.

Krokuvos dominikonių portale primenama, kad 1908 kovo 25-ąją gimusi Cecilija į dominikonių ordiną įstojo būdama 21 metų amžiaus, po studijų prekybos mokykloje Poznanėje. 1934 metais ji davė amžinuosius įžadus.

1938 metais ji ir dar kelios seserys buvo pasiųstos į Vilnių, kuris tuo metu buvo užimtas Lenkijos. Jos apsigyveno ne mieste, o Naujosios Vilnios apylinkėse, turėjo penkių hektarų žemės ūkį ir medinį namelį su koplyčia. Netrukus įsižiebė ir visą Europą apėmė II Pasaulinio karo ugnys, o Lietuvoje viena kariuomenė keitė kitą. Seserų bendruomenei vadovavo Motina Anna Borkowska.

Vokiečių okupacijos metais prasidėjo masinės žydų žudynės. Tada sukrėstos seserys ir pasiūlė prieglobstį keliolikai žydų. Jos negalėjo jų priimti gyventi nuolat, tik laikiniems periodams. Tačiau jų svetingumas sukūrė saugią salą žydams. Ir tuo pat metu mirtiną grėsmę pačioms seserims. Ne vien todėl, kad jie buvo žydai, bet ir todėl, kad priklausė pasipriešinimo judėjimui, kuris stengėsi sukurstyti sukilimą Vilniaus gete.

Savotiška aplinkybė buvo ta, kad ne vienas priglobtasis priklausė kairiosioms ir sekuliarioms organizacijoms, buvo gana radikalių pažiūrų, nereligingi. Tačiau su vienuolėmis, kaip paliudijo keli išgyvenę, susisiejo nuoširdžia draugyste, seserį Anna vadindami tiesiog „Ima“ – Motina. Vienas iš jų buvo Abba Kovneris (1918-1987), partizanas, rašytojas ir poetas, kuris anksčiau ir įžvalgiau nei daugelis kitų pradėjo kalbėti, jog Hitlerio režimas ne vien brutaliai atsikrato tais, kuriuos laiko sau nepalankiais, tačiau siekia sunaikinti visus žydus. Apie tai jis parašė vėliau plačiai išgarsėjusiame 1941 gruodžio 31 dienos manifeste.

Vis dėlto tai ilgai negalėjo tęstis. Pasipriešinimo judėjimo lyderiai nusprendė persikelti į geto teritoriją. Tačiau seserys dominikonės liko jų rėmėjomis. Abba Kovneris vėliau pasakojo, kad sesuo Anna taip pat norėjo tiesiogiai prisidėti prie pasipriešinimo judėjimo, jausdama gilų poreikį priešintis aplinkui siaučiančiam blogiui, tačiau buvo atkalbėta.

1943 metais nacistinis režimas pradėjo naikinti žydų getus ir jų gyventojus. Gavę žinių apie vienuolių paramą vokiečiai suėmė seserį Anną, ji buvo kankinama ir kuriam laikui pasiųsta į Pravieniškių priverčiamųjų darbų koncentracijos stovyklą. Vienuolynas buvo uždarytas, o seserys išblaškytos. Tuo metu ar karo pabaigoje jos grįžo į Lenkiją, tarp jų ir sesuo Cecilija. Kai sesuo Anna paprašė leidimo palikti bendruomenę, Cecilija tapo jos vyresniąja ir vadovavo į Krokuvą sugrįžusioms vienuolėms, jau valdant sovietiniam režimui. Tai nebuvo lengvi dešimtmečiai. Sesuo Cecilija Roszak visą gyvenimą praleido Krokuvoje, eidama įvairias pareigas, dar keletą kartų buvo vyresnioji. Iki paskutiniųjų gyvenimo metų išliko veikli, aktyvi, smalsi, mėgo juokauti ir kartą pareiškė seserims, jog „gyvenimas gražus, bet trumpas“.

Naujosios Vilnios seserų vienuolių vardai vėl iškilo viešumon, kai Abba Kovneris, tuo metu jau nacionalinės literatūros premijos laureatas, sužinojo, jog Anna Borkowska dar gyva: jis paskambino į Krokuvos dominikonių vienuolyną, klausinėdamas apie seseris, kurios karo metu gyveno Vilniuje. Telefono ragelį pakėlė būtent sesuo Cecilija, kuri, baimindamasi komunistinio režimo provokacijos, iš pradžių kalbėjo atsargiai. Tačiau netrukus jie vienas kitą atpažino.

Abba Kovneris nedelsdamas kreipėsi į Jad Vašem muziejų ir paprašė Annai Borkowskai ir kitoms seserims suteikti „Pasaulio teisuolių“ vardą. Vėliau jis pats nuvyko į Varšuvą ir įteikė apdovanojimą tuo metu 84 metų amžiaus Annai už jos ir jos bendruomenės parodytą drąsą ir žmogiškumą.  Motinai Cecilijai jis atsiuntė nedidelį krucifiksą, ant kurio buvo užrašytas žodis „Jeruzalė“. Šis kryželis buvo šalia sesers Cecilijos, kai šių metų lapkričio 16 dieną Viešpats ją pasikvietė pas save. (RK / Vatican News)

2018 lapkričio 24, 13:46