Trisdešimtasis eilinis sekmadienis

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“. Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10,46-52)

KAD PRAREGĖČIAU…

Pranašo Jeremijo vilties giesmė išrinktajai tautai, kurią girdime pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje, brangi, kaip oras, kaip gaivinantis lietus, kaip iš skausmo išvaduojantis riksmas. Ji svarbi kiekvienai tautai, taip pat ir mums, nes ir mes, kaip anų laikų izraelitai, taip pat keliaujame per gyvenimą, patirdami nuovargį, skausmingai suvokdami savo pačių ribotumą, matydami tarp mūsų egzistuojančius pasidalijimus, atsirandantį priešiškumą ir dėl to akyse besikaupiančias ašaras. Mes taip pat kenčiame ir ne kartą jaučiamės apleisti. Kaip tik tada ir turime įsiklausyti į pranašo žodžiuose skambantį tvirtinimą: „Taip kalba Viešpats“. Dievas pasilenkia prie mūsų, ir mes negalime tuo abejoti. Jis yra su mumis: „Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas. Vesiu juos prie tekančių upokšnių, lygiu keliu, kad niekas jame neklupinėtų, nes esu Izraelio tėvas“.

Gal mes ir ne visuomet suvokiame Viešpaties meilę… Su ašaromis žvelgiame į savo gyvenimą ir jame patirtas žaizdas, regime mūsų bendruomenes ir į jas besiskverbiantį sąstingį, matome mūsų pasaulį ir jame egzistuojančius prieštaravimus, tačiau mums nederėtų užmiršti Viešpaties žodžių: „Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas, nes esu Izraelio tėvas“. Juk kaip tik tos paguodos mums labiausiai ir stinga. Galime pasitenkinti tuo, ką gero padarome vieni kitiems, ir apsimesti, kad to pakanka, tačiau, jei neprašome Dievo paguodos, galiausiai liekame vieniši ir apleisti.

Atliepiamoji psalmė labai aiškiai primena tikrojo džiaugsmo šaltinį – patį Dievą, kuris nušviečia žmogaus gyvenimą:  „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“.

Šį sekmadienį skaitomoje Evangelijos ištraukoje mes girdime pasakojimą apie tikrąją užuojautą ir paguodą.

Bartimiejus yra aklas… Jau eilę metų jis pasitenkina skurdžia išmalda ir gabalėliu duonos. Jo namai – dulkėta pakelė, drauge su apsiaustu, padedančiu ištverti nakties žvarbą ir dienos kaitrą. Ilga ir žiauri kasdienybė, be jokių prošvaisčių ir vilties… Taip ir būtų likę visam laikui, jei ne Dievo malonė, kuri visuomet ateina netikėtai.

Vieną dieną elgeta išgirsta, kad netoliese praeina Jėzus, vienintelė jo skurdaus gyvenimo galimybė. Bartimiejui nelieka nieko kito, kaip tik garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Deja, šis paslaptingas, nuolankus ir tikslus tikėjimo išpažinimas suerzina Viešpaties palydovus, kurie liepia elgetai tylėti, nes jiems kur kas svarbiau pasiklausyti Mokytojo žodžių. Vis dėlto, Bartimiejui nesiliaujant šaukti, pats Jėzus sustoja ir liepia pašaukti vargšą. Net keista: Viešpats nustoja kalbėtis su minia tam, kad pasilenktų prie paties vargingiausio. Tada ir tik tada uolieji mokiniai tampa tikrais Evangelijos skelbėjais, pranešantys žinią apie gailestingumą: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“.

Tolesnius įvykius evangelistas Morkus sutraukia į tris aklojo elgetos veiksmus: „Nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus“. Palikti viską, prie ko esi prisirišęs, būti pasirengus klausytis ir tarnauti, ir būti arti Viešpaties – tai tie trys dalykai, kuriais privalo pasižymėti kiekvienas tikintysis, norintis būti tikru Jėzaus mokiniu.

Pokalbis tarp Jėzaus ir Bartimiejaus iš tiesų yra pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų. „Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“

Mūsų akys atsiveria Dievui mūsų krikšto dieną, kiekviename sakramentiniame susitaikyme, kiekviename Dievo Žodžio klausyme, tačiau paskui visi rūpesčiai ir sunkumai jas vėl užtemdo, todėl ir mes kartojame: „Kad praregėčiau“… Tai būtina ir neatidėliotina malda, kurią be išimties turime kalbėti visi. Bet kokia išimtis būtų veidmainystė ir savimeilė – tai, ko niekada nemyli ir nepamils Dievas.

Ir tik tada ateina tikėjimas, kuris paguodžia, nušviečia kelią ir atneša išgelbėjimą…

(Mons. Adolfas Grušas)