Vyskupų Sinodo jaunimui šventieji
Primename naujų šventųjų vardus: popiežius Paulius VI (1897 - 1978), vyskupas Oskaras Arnulfas Romero Galdamez (1917 - 1980), kun. Pranciškus Spinelli (1853 - 1913), kun. Vincentas Romano (1751 - 1831), s. Marija Katerina Kasper (1820 - 1898), s. Nazarija Ignacija (šv. Jėzaus Teresės) (1889 - 1943) ir Nuncijus Sulpricijus (1817 - 1837).
Viena iš popiežiaus Pranciškaus mokymo gijų yra tikėjimas kasdieniame gyvenime: krikščionio tikėjimas yra ne „virtualus“, o realus; krikščionis daro, o ne kalba; krikščionis tarnauja ir nebijo suklysti ar susitepti rankų. Šventasis Tėvas nuolatos drąsina ir ragina būti „išeinančia Bažnyčia“ ar, prisiminus vieną iš jo pirmaisiais pontifikato mėnesiais pasakytą palyginimą, „ligonine“ mūšio lauke.
Visi septyni būsimi šventieji, savo gyvenimo, tikėjimo ir darbų istorijomis, įvairiais būdais iliustruoja kaip būti tokia „išeinančia“ Bažnyčia, kaip tikėjimą supinti su kasdieniu gyvenimu.
Popiežius Paulius VI, tarp kitų dalykų, užbaigė Bažnyčios gyvenimo atnaujinimui skirtą Vatikano II Susirinkimą, pradėdamas ar tvirtai paremdamas kai kuriuos principus, kurie šiandien yra tapę kasdieniu pagrindu – tarpreliginį dialogą, ekumeninį dialogą, religijos laisvę.
Vyskupas salvadorietis Oskaras Romero yra paskirtas vienu iš Pasaulinių jaunimo dienų Panamoje 2019 metais globėjų. Jis pasižymėjo ypatinga drąsos dorybe, žvelgdamas į pasaulį vargšų akimis ir nebijodamas kritikuoti galingųjų. Už tai sumokėjo savo gyvybe.
Kunigas iš Neapolio apylinkių Vincentas Romano buvo vadinamas „darbininkų klebonu“: kiekvieną dieną jis buvo šaliai paprastų darbininkų ir valstiečių, dalindamasis visais jų džiaugsmais ir vargais, tikras „artimo meilės Evangelijos“ praktikas.
Nuo jo neatsilieka ir palaimintoji Marija Kotryna Kasper iš Vokietijos. Neatsitiktinai jos įsteigtai kongregacijai suteiktas Jėzaus Kristaus vargšių tarnaičių vardas. Pati Marija Kotryna buvo iš neturtingų valstiečių šeimos, vaikystę praleidusi laukuose. Nuo pat pradžių savo vienuolinį gyvenimą susiejo su pagalba ir tarnavimu vargšams, tokią charizmą perdavė ir aplink ją gimusiai bendruomenei. Už jos, rodos, grubokų bruožų veido slypėjo daug šilto humoro, bet taip pat didelis dvasinis įžvalgumas. Savosios kongregacijos seserims nuolatos pabrėžė vidinio gyvenimo ir apaštalavimo paprastais, mažais darbais vienovę. Pati, tapusi bendruomenės vyresniąja, nesibodėjo skusti bulvių, nunešti šieno gyvuliams ar imtis skalbimo.
Ispanė Nazarija Ignacija didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lotynų Amerikoje: Meksikoje, Bolivijoje, Argentinoje, kur ir mirė. Ši šventa ir labai veikli moteris dvasiškai užsigrūdino savo pirmojoje bendruomenėje, tarnavusioje apleistiems seneliams, imdamasi įvairiausių darbų: virėjos, ekonomės, slaugės. Pasiekusi brandesnį amžių jautė, kad Dievas ją kviečia kitiems darbams. Šis įkvėpimas, kartu su bendraminčių pagalba, virto daugybe švietimo ir artimo meilės iniciatyvų patiems vargingiausiems, herojiškai įveikiant daug sunkumų.
Jei galima sakyti, kad popiežiaus Pranciškaus mokyme darbams teikiamas pirmumas prieš žodžius, tai taip pat teisinga tvirtinti, kad malda eina pirmiau už darbus. Ne kartą Šventasis Tėvas yra perspėjęs apie tai, kad nusilpus maldai, kuri sieja žmogaus širdį su Dievo širdimi, nusilpsta ir artimo meilės darbai. Galbūt liekama puikiu „funkcionieriumi“, tačiau geras pareigų išpildymas nėra tai, kas vadinama šventumu. Apie tai savo gyvenimais byloja kiti du palaimintieji, kurie spalio 14-ąją bus paskelbti šventaisiais.
Vienas iš jų yra XIX amžiuje gyvenęs italas Nuncijus Sulpricijus, kuris mirė vos devyniolikos. Jo vaikystė ir jaunystė nebuvo lengva, jam teko daug darbo, turbūt prisidėjusio ir prie ankstyvos ligos bei mirties. Kita vertus, patirtas vargas ir keleri metai kentėjimų ligos patale buvo tarsi žaizdras, kuriame išryškėjo jo dvasinės dovanos. Jį pažinusieji likdavo nustebinti jo skleidžiamos ramybės, džiaugsmo ir skaidraus dvasingumo.
Panašaus nusiteikimo buvo ir t. Pranciškus Spinelli, taip pat italas, nepaisant įvairiausių sunkumų, su kuriais susidūrė per savo gyvenimą. Jo dvasingumo centre buvo Eucharistinio Jėzaus garbinimas ir pastanga kiekviename vargše ir ligonyje, kartais kitų akyse atrodančiame atgrasiai ir nemaloniai, įžvelgti Viešpatį. (RK / Vatican News)
