Jonas XXIII: pereinamojo laikotarpio popiežius?
Neretai Jono XXIII pontifikatas vadinamas „pereinamuoju“, atsižvelgiant į tai, kad išrinkimo metu jam buvo jau 77 metai ir kad jis truko mažiau nei penkerius metus, iki jo mirties 1963-iųjų birželio 3 dienos. Tačiau jo vardas yra susijęs su vienu iš svarbiausių įvykių Bažnyčios gyvenime per pastaruosius keletą šimtų metų – su Vatikano II Susirinkimo sušaukimu. Jonas XXIII nebuvo sumanymo autorius, nes mintys apie naujo Susirinkimo sušaukimą sklandė jau keliasdešimt metų. Jei ne Antrasis pasaulinis karas, jis gal būtų įvykęs anksčiau.
Tačiau Jonas XXIII neabejotinai Susirinkimui suteikė sielovadinį pobūdį. Žinoma, doktrininiai klausimai toli gražu, kaip liudija Vatikano II Susirinkimo dokumentai, nebuvo nustumti į antrą vietą, tačiau jie buvo permąstyti sielovadinėje perspektyvoje.
Karūnavimo dieną, 1958 metų lapkričio 4-ąją, Jonas XXIII nurodė evangelinę parabolę, kuri jo akyse geriausiai atspindi popiežiaus, apaštalo Petro įpėdinio ir Kristaus atstovo uždavinius: palyginimą apie Gerąjį Ganytoją. Tai yra „centrinis punktas“. Visos kitos savybės, kurių galima tikėtis iš popiežiaus – žmogiška patirtis, mokslas, diplomatinis taktas ar organizaciniai sugebėjimai turi padėti, o ne pakeisti savimi, popiežiaus misijai būti Ganytoju, pasiryžusiu ginti ir savosios kaimenės aveles, ir kitas. Šie žodžiai atsispindėjo tiek Jono XXIII impulse misijoms, tiek jo taikdariškoje veikloje, ypač 1962 m., kai tuometinė Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos buvo labai pavojingai priartėjusios prie branduolinio karo slenksčio dėl bandymo dislokuoti sovietų branduolinį ginklą Kuboje.
1962 m. spalio 25 d., praėjus dviem savaitėms nuo Vatikano II Susirinkimo pradžios, Jonas XXIII paskelbė radijo žinią už „tautų supratimą ir sutarimą“, taip pat laiškais kreipėsi į dviejų didžiųjų galybių lyderius, melsdamas nelikti kurtiems „nekaltųjų šauksmui“ ir „išgelbėti taiką“. Šie kreipimaisi svariai prisidėjo prie įtampos mažinimo. Po šios patirties 1963 m. balandžio 11 d. popiežius Jonas XXIII paskelbė encikliką „Pacem in terris“ apie taiką žemėje, kuri iš tiesų įmanoma tik pripažįstant kiekvieno asmens orumą, teisingumą ir lygybę. Šis dokumentas tapo kertiniu Bažnyčios socialiniame mokyme ir Jono XXIII įpėdinių apaštalo Petro soste veikloje: nuo Pauliaus VI iki dabartinio Pranciškaus pontifikato taikos problemos, taikos diplomatija, branduolinis nusiginklavimas yra neabejotinas prioritetas.
2000 m. rugsėjo pradžioje Jonas Paulius II popiežių Joną XXIII paskelbė palaimintuoju. O 2014 balandį abu jie popiežiaus Pranciškaus buvo paskelbti šventaisiais: ne už tai, kad parašė savąją epochą paženklinusius svarbius žodžius ar padarė svarbius veiksmus, bet už tai, kad gyveno pavyzdinį krikščionišką gyvenimą. (RK / Vatican News)
