Beta versija

Cerca

Vatican News
 „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“  (AFP or licensors)

Dvidešimt aštuntasis eilinis sekmadienis

Mokiniai nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 17–30)

NEPASTEBĖTA MEILĖ

Susitikus protingą ir išmintingą žmogų visuomet apima savotiškas vidinės ramybės jausmas, džiaugsmas, suteikiantis niekuo nenusakomą vidinį įsitikinimą: štai žmogus, žinantis, kaip reikia gyventi šiame nepatikimų ryšių ir netikrumo kupiname pasaulyje…

Palyginus su išmintimi, bet kokia valdžia, neįkainojami lobiai, netgi sveikata ir grožis,- visa tai, kas, atrodytų yra visų mūsų troškimų objektas,- verta labai nedaug.

Pasaulis ieško ne viskuo pertekusių žmonių. Jam reikalingi protingi žmonės, išmintingos asmenybės, mokantys pasirinkti tai, kas iš tiesų yra vertinga, sutinkantys, kad juos dėl to laikytų kvailais vyraujanti viešoji nuomonė.

Iš tikrųjų mums visiems stinga to sveiko žmogiško jausmo, padedančio, anot šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijos atliepiamosios psalmės, mokėti „skaičiuoti savo dienas“, kad viską regėtume tikroje vidinio džiaugsmo šviesoje. „Išmintinga širdis“ priklauso tiems, kurie moka išgyventi savo gyvenimo akimirkas ramiai, suvokdami tai, ką daro, prisimindami galutinį savo gyvenimo tikslą.

Jėzui taip pat teko susidurti su savotiškai nuviliančiu požiūriu į daiktų prasmę bei pirmenybę.

Vienas žmogus… reiktų suprasti, kad to žmogaus vietoje galėtų būti kiekvienas iš mūsų,- pribėgęs puola prieš Jį ant kelių. Jis jaučia iš Jėzaus sklindančią jėgą, Jo žavesį ir, pasidavęs impulsui, išreiškia savo troškimą būti kartu su Juo: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus ramiai atsako į šį klausimą, nurodydamas būtinybę laikytis įsakymų, ką turėtų daryti kiekvienas Dievui ištikimas izraelitas, į ką žmogus visiškai nuoširdžiai ir paprastai atsiliepia: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Tą akimirką Jėzus meiliai pažvelgia į žmogų, tarsi norėdamas žvilgsniu prasiskverbti į jo gerą širdį, pamatyti tą skaidrų šaltinį, iš kurio trykšta natūralus paprastumas ir tiesa. Prieš Išganytoją klūpo nieko apie save neslepiantis žmogus, kuris drauge nė kiek nesididžiuoja tuo, ką daro, nes jam natūralu laikytis Dievo valios.

Tada ateina pašaukimo akimirka. Viešpaties žvilgsnis reiškia pažadą ir kvietimą, į kurį galima atsiliepti su džiaugsmu, besąlygiškai einant kartu su Išganytoju. Jėzus mato žmogaus norą siekti tikėjimo ir gyvenimo prasmės gelmių, supranta jo atkaklų, nuoširdų ir spontanišką šventumo troškimą ir ištaria žodžius: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.

Išgirsti Viešpaties kvietimą ir atsiliepti į jį yra nepaprasta malonė. Dievas patį save patiki mūsų širdies kilnumui.

Deja, kaip tik šią akimirką netikėtai pasikeičia evangelisto aprašomos scenos atmosfera. Ji tampa nejauki ir savotiškai net priešiška. Besiklausančio Jėzaus žodžių žmogaus veidas apniuko, ir jis pasitraukė nuliūdęs bei nuviltas. Evangelistas Morkus tai paaiškina keliais žodžiais: „Turėjo daug turto“. Stabas, neturintis nei ausų, nei akių, rankų ir širdies, užgožė Gyvojo Dievo kvietimą. Žmogus pasitraukė nuo Jėzaus, mylinčio ir atlyginančio, drauge su mumis išgyvenančio džiaugsmus ir rūpesčius, teikiančio ramybę ir nušviečiančio ateitį. Jis nesuprato, ką reiškia atsiliepti į meilės balsą, o, galbūt, nepajėgė atsispirti kitai meilei. Šviesus entuziazmas, vyravęs susitikimo pradžioje, virsta karčiu ir nemaloniu jausmu, kuomet apniukęs veidas nebeleidžia matyti spinduliavusio džiaugsmo.

Bet koks stabas, kuriam mes paaukojame savo gyvenimą: turtai, iškreipta ir nenuoširdi meilė, valdžios siekimas, prisirišimas prie bet kokio netikro pamaldumo, patenkinančio vien tik mūsų pačių ambicijas, užsidarymas savajame „aš“,- turi pasibaisėtiną jėgą, atitolinančią mus nuo Kristaus meilės, neleidžiančią pamatyti Jo meilaus mums skirto žvilgsnio. Tiesa, dažnai mes nesuvokiame tos nelaimės, kurią sukuriame savo rankomis…

Jėzus savo nusivylimą išreiškia trumpai: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę!“ Dievo karalystė yra namai tų, kurie moka dėl Viešpaties palikti visa kita, neatiduoda savo širdies stabams, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Tik tokie žmonės palieka viską ir atranda viską, padaugintą šimtus ir tūkstančius kartų.

Reikia tik mokėti pasirinkti… (Mons. Adolfas Grušas)

2018 spalio 13, 12:00