Rumunija: palaimintoji Veronika Antal
Ji gimė paprastų, neturtingų valstiečių Jurgio ir Ievos šeimoje 1935 metų gruodžio 7-ąją Nisiporesti miestelyje, buvo vyriausias vaikas iš keturių. Jau kitą dieną, gruodžio 8-ąją, Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmės metu, kūdikis buvo pakrikštytas už maždaug 8 kilometrų esančiame Halaucesti miestelyje, katalikų parapijos centre. Nedidelė katalikų bažnytėlė buvo ir pačiame Nisiporesti miestelyje, tačiau ji nebuvo atidaryta reguliariai.
Veronika augo, kaip ir dauguma kitų vaikų: džiaugėsi vaikyste, nuo septynerių metų amžiaus pradėjo lankyti mokyklą. Mergaitė buvo tvirto sudėjimo ir guvaus būdo. Perlipusi dešimties metų amžiaus slenkstį mokėsi kitų kasdienybei reikalingų darbų – siuvimo, verpimo, daržo priežiūros. Tuo pat metu, nuo ankstyvos jaunystės, išmoko pagrindines maldas ir mielai lankydavosi pamaldose, kartu su tėvais, tai savo gimtojo Nisiporesti, tai pagrindinėje parapijos bažnyčioje Halaucesti miestelyje.
Maždaug nuo šešiolikos metų mergaitė į tikėjimo gyvenimą pradėjo žvelgti rimčiau ir brandžiau. Ji įstojo į bažnyčios chorą, į vieną marijinę asociaciją, jos mintys pradėjo krypti į vienuolinį gyvenimą, ypač į gretimame Halaucesti gyvavusią Asyžiaus seserų misionierių bendruomenę. Tačiau tai jau buvo komunistinio režimo įsigalėjimo pradžios metai. Praktiškai visos vienuolinės bendruomenės ir katalikiškos asociacijos buvo panaikintos ir išsklaidytos.
Vis dėlto Veronika Antal rankų nenuleido ir nusprendė daryti tai, kas buvo įmanoma tokiose aplinkybėse. Ji slapta įsirašė į pranciškonų tretininkų gretas, priimdama jų praktinio ir dvasinio gyvenimo discipliną. Savo dvasios tėvo kunigo Aloizo Donea akivaizdoje davė skaistumo įžadą, šalia savo tėvų namo įsirengė kambarėlį, skirtą maldai ir susikaupimui. Labai ištvermingai lankė šventąsias Mišias: tomis dienomis, kai jos buvo aukojamos tik Halaucesti miestelyje, eidavo ten, beveik šešiolika kilometrų pirmyn ir atgal. Kad spėtų į jas, keldavosi ketvirtą ryte, taip pat šaltu ar lietingu oru. Jauna mergina sąmoningai pradėjo siekti šventumo idealo: maitinti savo dvasinį gyvenimą šv. Mišiomis, Rožiniu, liturginių valandų maldomis, išreikšti jį kasdienybėje padedant kaimynams, seneliams, ligoniams, mokant vaikus, atleidžiant užgauliotojams.
Tai tęsėsi iki 1958 metų rugpjūčio pabaigos. To mėnesio 23 dieną Halaucesti vyko didelė Sutvirtinimo šventė. Veronika su keliomis draugėmis nuėjo įprastus aštuonis kilometrus, kad joje sudalyvautų ir padėtų. Dėl darbų užtruko šiek tiek ilgiau ir namo turėjo grįžti viena, jau sutemus.
Šiame kelyje, jau po vidurnakčio, ji sutiko jauną vyrą, Paul Mocanu, kuris panoro pasinaudoti ja ir jos kūnu. Kita dieną vietos valstiečiai aptiko grumtynių pėdsakus ir merginos kūną, veidu į žemę, su 42 žaizdomis, padarytomis peiliu. Rankoje ji tebespaudė rožinį. Medicininė apžiūra patvirtino, jog žudikas savo kėslų neįvykdė.
Veronika Antal buvo palaidota savo gimtojo miestelio kapinėse. „Kaip šventoji gyveno, kaip šventoji mirė“, sakė vietos ir aplinkinių kaimelių žmonės. Jauni ir seni, katalikai, bet taip pat ir ortodoksai, ateidavo sukalbėti prie jos kapo maldelę ir paprašyti užtarimo savo gyvenimo klausimuose. Taip pradėjo sklisti jos šventumo garsas, kuris metams bėgant neužgeso. Būtent jis tapo priežastimi 2003 metais užvesti beatifikacijos bylą vyskupijoje, 2006 metais visi dokumentai ir liudijimai buvo perduoti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje. 2018 metų sausio 26 dieną popiežius Pranciškus priėmė dekretą dėl jos kankinystės, atvėrusį kelią skelbti palaimintąja. (RK / Vatican News)
