Popiežiaus vizitas Palerme ir palaimintasis G. Puglisi
„Bažnyčia pripažįsta jo gyvenimą, užantspauduotą kankinyste in odium fidei (iš neapykantos tikėjimui), sektinu pavyzdžiu, kad visų laikų tikintieji sparčiau eitų link tos dangiškosios Jeruzalės, kurioje jis jau gyvena“, - beatifikacijos homilijoje pasakė kardinolas Paolo Romeo.
Kunigas Giuseppe Puglisi, vadintas don Pino, buvo, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, „kunigas ne dėl amato“, o „ganytojas pagal Jėzaus širdį“. Jis gimė 1937 rugsėjo 15-ąją Palerme, paprastoje šeimoje: motina buvo siuvėja, o tėvas batsiuvys, kartais padirbėdavęs ir degalinėje. Dėl kunigystės Puglisi apsisprendė anksti, nesulaukęs nei aštuoniolikos metų. 1960 metų liepos pradžioje buvo įšventintas kunigu ir per 33 kunigystės metus ėjo įvairias pareigas parapijose, ne vien administracines, bet iš tiesų stengdamasis palikti pėdsaką sąžinėse, kad žmonės eitų autentiškesniu krikščionio keliu. 1990 metais jis buvo paskirtas į savo gimtojo Brancaccio kvartalo parapijos bažnyčią.
Žmogiškai ir dvasiškai subrendęs kunigas, jau peržengęs 50 metų slenkstį, nuo pat pradžių pradėjo kalbėti apie mafijos blogį. Reikia atsiminti, kad Sicilijoje mafijinės struktūros yra giliai įsišaknijusios ir, ypač anksčiau, turėjo nemažą žmonių pagarbą bei pripažinimą, mat neretai prisiimdavo tvarkos užtikrinimo, teisingumo vykdymo ar net šalpos funkcijas, mafijozai prisistatydavo „garbės žmonėmis“, kitų „tarnais“, daug iš jų demonstruodavo didelį pamaldumą. Dažnai šioms struktūroms priklausė ne šiaip gangsteriai, o prestižinių profesijų atstovai, gerbiami ir pasiturintys savuosiuose kaimuose, miesteliuose ir miestų kvartaluose žmonės. Dažnam jaunuoliui mafijozo kelias atrodė patrauklus.
Būtent tokią garbės, gerumo, pamaldumo, globėjiškumo ir patikimumo regimybę kunigas Puglisi pradėjo ryžtingai ardyti, žodžiais ir darbais, savo parapijoje. Už mafijozo geradarystės teslypi siekis užsitikrinti lojalumą savo korumpuotiems interesams, už tariamos garbės ir orumo gynimo – kitų žmonių orumo pamynimas, už pamaldumo – velniškai apverstas religingumas, už tvarkos ar teisingumo – žmogžudystėmis ir baime grįstos taisyklės. Ši gili veidmainystė prieštarauja ir yra nesuderinama tiek su Evangelijos logika, tiek su tikru teisingumu. „Tiesa yra ta, kad mafijozai, kurie dažnai tikina ir save rodo tikinčiais, įtvirtina pavergimo ir neteisingumo, nuoskaudos ir neapykantos, smurto ir mirties mechanizmus“, - beatifikacijos homilijoje apibendrino kardinolas Romeo. Kun. Puglisi toli gražu nebuvo vienintelis tai supratęs, tačiau dauguma susitaikydavo su nerašytomis taisyklėmis. Apie tokią situaciją don Pino yra pasakęs: „nebijau smurtautojų žodžių, bet sąžiningųjų tylos“. Už savo drąsą kalbėti ir veikti pagal Evangeliją jis sumokėjo gyvybės kainą. Tačiau tai neužtildė jo žodžių, priešingai, padarė juos girdimus toli už jo parapijos ribų. Neatsitiktinai jo beatifikacijos iškilmėje prisimintas šis Viešpaties palyginimas iš Evangelijos pagal Joną:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“ (Jn 12, 24 - 25). (RK / Vatican News)